Šiandien noriu pasidalinti įžvalgomis apie įdomų leidinį “Lietuva. Švietimas šalyje ir regionuose 2024. I dalis”. Nors pavadinimas žada žvilgsnį į ateitį, iš tiesų ši knyga yra tarsi laiko kapsulė, nukelianti mus į 2023-uosius metus. Bet nesijaudinkite – kaip geras vynas, taip ir švietimo tendencijos nebūtinai sensta, o kartais net įgauna naujų atspalvių!
Leiskite pasidalinti keletu įdomių faktų, kurie mane, kaip psichologą, ypač sudomino:
- Atsparumas pokyčiams: “Lietuva yra viena iš keturių šalių pasaulyje, kurios išlaikė aukštus mokinių pasiekimus, pasiekimų teisingumą ir gerovę net per COVID-19 pandemiją.” Tai rodo mūsų švietimo sistemos ir visos bendruomenės neįtikėtiną atsparumą! (Prisiminkime Nassim Nicholas Taleb’o “antifragilumo” koncepciją – kai sistema ne tik atlaiko šoką, bet ir tampa stipresnė).
- Mokytojų brandos iššūkis: “Lietuvoje mokytojų amžiaus mediana yra 50 metų, tai yra viena didžiausių EBPO šalyse.” Šis faktas verčia susimąstyti apie kartų kaitą švietime ir galimybes perduoti sukauptą patirtį jaunajai kartai. (Čia galėtume prisiminti Erik Erikson’o psichosocialinės raidos teoriją ir generatyvumo stadiją).
- Emocinis intelektas mokyklose: “Lietuvoje įvestas naujas gyvenimo įgūdžių dalykas, siekiant ugdyti mokinių socialines ir emocines kompetencijas.” Puiki iniciatyva! Juk Daniel Goleman jau seniai įrodė, kad emocinis intelektas yra ne mažiau svarbus nei akademiniai pasiekimai.
Šie faktai rodo, kad Lietuvos švietimo sistema bręsta ir vystosi, prisitaikydama prie XXI amžiaus iššūkių. Tačiau, kaip ir kiekviename augimo procese, susiduriame su tam tikrais iššūkiais:
- Nelygybės klausimas: “Mokinių pasiekimų skirtumai tarp skirtingų socialinių ir ekonominių grupių Lietuvoje išlieka vieni didžiausių EBPO.” Tai primena mums, kad švietimo kokybė turi būti prieinama visiems, nepriklausomai nuo socialinio-ekonominio statuso.
- Inkliuzinio ugdymo kelias: “Lietuva vis dar atsilieka nuo daugelio EBPO šalių pagal mokinių su specialiaisiais ugdymosi poreikiais įtrauktį į bendrojo ugdymo klases.” Čia matome augimo galimybę – kaip galėtume labiau įtraukti ir integruoti visus mokinius?
- Skaitmeninė transformacija: “Nors skaitmeninių technologijų naudojimas švietime Lietuvoje didėja, vis dar trūksta mokytojų kompetencijų ir tinkamos infrastruktūros.” Tai primena mums, kad technologijos yra tik įrankis, o svarbiausia – žmogiškasis faktorius ir kompetencijos.
Lietuvos jaunimas demonstruoja išskirtinį troškimą augti ir bręsti intelektualiai – beveik du trečdaliai (61,4%) vidurinės mokyklos absolventų renkasi studijas universitetuose ar kolegijose. Šie skaičiai ne tik lenkia ankstesnių metų rezultatus, bet ir iškelia Lietuvą į lyderių gretas Europos Sąjungoje. Tai tarsi augimo hormonas mūsų tautos protui!
Esame tarp tų nedaugelio šalių, kuriose aukštąjį išsilavinimą įgijusių jaunų žmonių (25-34 metų) dalis siekia net 57,4%, gerokai viršydama ES vidurkį (43,1%). Tai rodo ne tik mūsų jaunimo ambicijas, bet ir aukštojo mokslo prieinamumą Lietuvoje. Kaip sakė Albert Einstein: “Intelektas prasideda nuo smalsumo”, o mūsų jaunimas akivaizdžiai trykšta smalsumu!
Be to, džiugina ir tai, kad vis daugiau mokinių, pasirinkusių profesinį mokymą, demonstruoja aukštesnius akademinius pasiekimus, mažindami atotrūkį tarp profesinio ir aukštojo mokslo kelių. Tai rodo, kad mūsų švietimo sistema tampa vis labiau įtrauki ir suteikia lygias galimybes visiems siekti savo svajonių. Juk, kaip sakė Carl Rogers, “Mokymasis yra natūralus procesas, kai mokinys yra motyvuotas ir jam netrukdoma”.
Akivaizdu, kad Lietuva sėkmingai skinasi kelią žinių visuomenės link, o mūsų jaunimas yra šio pokyčio priešakyje. Tai ne tik pasididžiavimo šaltinis, bet ir tvirtas pagrindas ateities ekonomikos augimui ir visuomenės gerovei.
Tačiau nepamirškime, kad aukštasis išsilavinimas – tai ne tik diplomas, bet ir asmenybės branda, kritinio mąstymo įgūdžiai ir gebėjimas prisitaikyti prie nuolat besikeičiančio pasaulio. Todėl kviečiu visus – studentus, dėstytojus, tėvus – ne tik džiaugtis šiais pasiekimais, bet ir nuolat kelti klausimą: kaip galime užtikrinti, kad šis išsilavinimas būtų ne tik kiekybiškas, bet ir kokybiškas?
Dar keletas įdomybių
- Matematikos žvaigždutės: Lietuva išsiskiria tuo, kad mūsų mokinių matematinio raštingumo rezultatai 2022 m. buvo statistiškai reikšmingai aukštesni nei 2018 m. Tai rodo, kad mūsų mokytojai ir mokiniai sėkmingai įveikia matematikos iššūkius! (Įdomu, ar galėtume šį metodą pritaikyti ir kitose srityse?)
- Mokyklos atmosfera: džiugu girdėti, kad mokinių savijautos rodikliai Lietuvoje gerėja – daugiau mokinių jaučiasi priklausantys mokyklai ir lengviau susiranda draugų. Kaip sakė psichologas Abraham Maslow, “priklausymo jausmas yra vienas pagrindinių žmogaus poreikių”. Matyt, mūsų mokyklos tampa vis jaukesnėmis vietomis!
- Ankstyvasis ugdymas: Lietuvoje dalyvavimas ikimokykliniame ugdyme yra vienas didžiausių EBPO šalyse. Tai puiku, nes, anot Jean Piaget, “ankstyvieji metai yra kritiškai svarbūs vaiko pažintiniam vystymuisi”. Tačiau kokybės skirtumai tarp įstaigų kelia susirūpinimą – kaip galėtume užtikrinti vienodai kokybišką ugdymą visiems?
- Gyvenimo įgūdžiai: Lietuvoje įvestas naujas gyvenimo įgūdžių dalykas, siekiant ugdyti mokinių socialines ir emocines kompetencijas. Tai sveikintina iniciatyva! Juk, kaip teigė Daniel Goleman, “emocinis intelektas yra dvigubai svarbesnis nei techniniai įgūdžiai ar IQ sėkmingai karjerai”.
- Karjeros ugdymas: deja, Lietuvoje trūksta sistemingo karjeros ugdymo. Gal čia slypi galimybė? Kaip sakė Steve Jobs, “vienintelis būdas atlikti puikų darbą yra mylėti tai, ką darai”. Kaip galėtume padėti mokiniams atrasti savo aistrą ir pašaukimą?
- Suaugusiųjų švietimas: nors suaugusiųjų švietimas Lietuvoje yra svarbus siekiant didinti konkurencingumą, dalyvavimo lygis išlieka žemas. Prisiminkime Malcolm Knowles žodžius: “Suaugusiųjų mokymasis yra savarankiškas ir savivaldus”. Galbūt reikėtų peržiūrėti, kaip pristatome mokymosi galimybes suaugusiesiems?
- Tyrimai ir inovacijos: Lietuvoje trūksta investicijų į švietimo tyrimus ir inovacijas. Kaip sakė Albert Einstein, “jei visada darysi tai, ką visada darei, visada gausi tai, ką visada gavai”. Gal laikas drąsiau eksperimentuoti švietimo srityje?
Šie faktai atskleidžia, kad Lietuvos švietimo sistema turi daug stiprių pusių, bet taip pat ir nemažai augimo galimybių. Kaip psichologas, matau čia puikią dirvą asmeniniam ir kolektyviniam tobulėjimui.
Žvelgiant į šiuos faktus, kyla klausimas: kaip mes, kaip visuomenė, galime prisidėti prie švietimo sistemos tobulėjimo? Galbūt pradėkime nuo savęs – kiekvienas iš mūsų gali būti “mokytojas”, dalindamasis savo patirtimi ir žiniomis su kitais.
Baigdamas norėčiau pacituoti Albert Einstein: “Intelektas nėra įgimta savybė. Tai kažkas, ką reikia ugdyti.” Tad kviečiu visus – mokytojus, tėvus, mokinius ir visą visuomenę – kartu kurti tokią švietimo sistemą, kuri padėtų kiekvienam atrasti ir ugdyti savo potencialą.
O jūs, mieli skaitytojai, ką manote apie šiuos faktus? Kokias galimybes ir iššūkius matote Lietuvos švietime?