Šią knygą nusipirkau, kai ji buvo išleista pirmą kartą lietuvių kalba. Ir saugiai padėjau į lentyną. Keleriems metams. Praeidama vis pasižiūrėdavau, bet taip ir neišdrįsau jos atsiversti. Bijojau savo jausmų ir skausmo, kurį patirsiu skaitydama šią knygą. Ir ją atsiverčiau, padrąsinta savo psichoterapeutės.
Šią tiesiog „prarijau“ arba paskendau joje. Kartais prarasdama ir laiko nuovoką. Taip, ši knyga sukėlė man skausmą ir iškėlė į paviršių tuos atsiminimus, kurios norėtųsi užkišti ir pamiršti visam gyvenimui.
Ši knyga apie traumas mūsų gyvenime – karą, stichines nelaimes, nelaimingus atsitikimus, smurtą artimoje aplinkoje ir smurtą prieš vaikus. Ši knyga taip pat apie tai, kaip traumos pakeičia mūsų gyvenimus, kūnus ir smegenis. Patyrusiems traumas žmonėms pablogėja gebėjimas justi malonumą, domėtis įvairia veikla, kontroliuoti save ir pasitikėti kitais žmonėmis ir pasauliu apskritai. Ši knyga padėjo man suprasti, kodėl aš vienaip ar kitaip jaučiuosi ir atsakė į klausimą: „kur dingo mano vaizduotė?“. Ir dar atsakė į daug kitų klausimų apie vaikystės traumas ir gijimą.
Dabar į jogą nebežiūriu taip skeptiškai. Knyga suteikė vilties, kad joga gali padėti susigrąžinti kūno pojūčius. Dar knygoje autorius pristato ir kitus metodus ir būdus, kaip galima būtų padėti sau.
Šią knygą rekomenduoju visiems, ir patyrusiems traumą, ir ne. O labiausiai – mokytojams, kad suprastų, kodėl blogai besielgiantis ir nepaklusnus vaikas viso labo prašo dėmesio ir meilės. Ir kad rėkimas jam nepadės, o tik dar sukels didesnį pykčio proveržį arba užsisklendimą.
Einu pirkti jogos kilimėlį.
