Kodėl vasarą reikia mokytis būti niekuo?
Kai mokytojas ilsisi – klasė pradeda kvėpuoti
Vieną birželio rytą atsikėliau ir nusprendžiau... nieko neveikti. Ne planuoti rugsėjo pamokų, ne peržiūrėti metodinės literatūros, ne galvoti apie naują mokslo metus. Tiesiog sėdėti ant suoliuko su puodeliu kavos ir klausytis, kaip čiulba paukščiai. Ir staiga išgirdau savo mintis – jos buvo pavargusios, tarsi moksleivis po egzaminų sesijos.
Tą rytą supratau: mes, mokytojai, esame užsiaugę savotišką „produktyvumo priklausomybę". Net vasarą jaučiamės kalti, jei neruošiame, nesimokom, neieškome naujų metodų. Lyg mūsų vertė matuojama tik tuo, kiek darome, o ne tuo, kokie esame.
Kaltės spiralė „Turėčiau daugiau..."
Formulė Algebrienė, mūsų matematikos mokytoja Mokykloje Nr. 13, vasarą visada nešiojasi kuprinę, pilną pedagoginių žurnalų. „Galėčiau skaityt romaną, bet čia tokia įdomi metodika apie algebros dėstymą", – sako ji, bet akyse matau kaltės šešėlį. Lyg poilsis būtų kažkas, už ką reikia atsiprašyti.
Ši kaltės spiralė pažįstama daugeliui pedagogų:
- „Kiti kolegos ruošiasi, o aš tingiu"
- „Galėčiau pabandyti tą naują metodiką, o aš čia plūduriuoju"
- „Jei dabar nesiruošiu, rugsėjį bus chaosas"
Psichologai tokį reiškinį vadina „produktyvumo nerimu" – nesugebėjimu patikėti, kad vertė gali kilti ir iš neveikimo, iš būties, o ne tik iš darymo.
Poilsio mokslas. Kodėl nieko neveikimas yra veikimas?
Neuromokslas atskleidžia stulbinantį faktą: kai smegenys „nieko nedaro", jos iš tiesų dirba intensyviau nei bet kada. Šis režimas vadinamas „standartinio tinklo režimu" (default mode network). Būtent tada:
- Konsoliduojami prisiminimai – patirtys iš praėjusių mokslo metų integruojasi į gilesnį supratimą
- Formuojasi kūrybiniai sprendimai – idėjos, kurias sąmoningai surasti nepavyktų
- Atsikuria emocinis balansas – sumažėja kortizolis, padidėja empatiškumo hormonai
Bandymų Meistras, mūsų chemijos mokytojas, kartą pasakė: „Geriausi eksperimentai gimsta ne laboratorijoje, o kai žiūriu į debesis." Jis intuityviai suprato tai, ką mokslas patvirtina – poilsis yra ne tuštumos būsena, o ypatingos veiklos forma.
Produktyvumo kultūros spąstai švietime
Šiuolaikinis švietimas gyvena pagal „daugiau = geriau" logiką:
- Daugiau mokymų = geresnis mokytojas
- Daugiau metodų = efektyvesnės pamokos
- Daugiau projektų = kokybiškesnis ugdymas
Bet šis „daugiau" dažnai virsta „paviršutiniškiau". Direktorė Auklėtienė pastebėjo: „Mokytojai, kurie vasarą tikrai ilsisi, rugsėjį būna kūrybiškesni nei tie, kurie visą vasarą ėjo į seminarus."
Produktyvumo kultūra mus moko, kad:
- Laikas turi būti užpildytas
- Neveikimas yra tingumas
- Vertė matuojama rezultatais
Bet švietimas – tai santykių profesija. O santykiai formuojasi ne tik veiksmų, bet ir būties kokybės dėka.
Kaip vasarą ilsėtis tikslingai
1. Fizinis darbas be tikslo Valytoja Šluostelė, kuri vasarą prižiūri mokyklos kiemą, sako: „Kai raviu piktžoles, galvoje susitvarko viskas." Fizinis darbas – purkštuvas, kuris išvalo protą nuo „informatyvinio triukšmo".
Idėjos:
- Darželio priežiūra
- Rankdarbiai (mezgimas, drožyba)
- Sportas be rezultatų siekimo
2. Skaitymas be tikslo Ne metodinė literatūra, ne profesinio tobulėjimo knygos. Romanai, poezija, biografijos – visa tai, kas maitina sielą, o ne tik protą.
Knygius Literatūrovas vasarą skaito detektyvus: „Man reikia istorijų, kuriose galiu pasiklysti, o ne iš kurių turiu išmokti."
3. Refleksiniai pasivaikščiojimai Be telefono, be podcasto, be tikslinio maršruto. Tiesiog eiti ir leisti mintims klajoti.
4. Stebėjimas be interpretavimo Sėdėti kavinėje ir žiūrėti į žmones. Gulėti pievoje ir stebėti debesis. Klausytis lietaus be jokių išvadų darymo.
Tylios vasaros dovanos rugsėjo klasei
Kai mokytojas leidžia sau būti niekuo, keičiasi jo energijos kokybė. Rugsėjį tokį pedagogą mokiniai „užuodžia" intuityviai:
- Mažiau kontrolės poreikio – nes pats patyrė tikrą poilsį
- Daugiau kantrybės – nes nėra išsekęs
- Autentiškesnės reakcijos – nes nesistengė būti „teisingas" visą vasarą
- Kūrybiškumo proveržiai – nes smegenys turėjo laiko integruoti patirtį
Šaunuolė Linksmoji, mūsų pradinukų mokytoja, vasarą visada išvyksta į kaimą pas senelius. „Ten nėra interneto, nėra knygų apie pedagoogiką. Yra tik tyluma ir bulvių kasimas. Ir rugsėjį vaikai sako, kad esu kitokia – ramesnė."
Vasaros poilsio principai
Perjungimas Vietoj planų – spontaniškumas. Vietoj tikslų – patirtys. Vietoj rezultatų – procesai.
Neproduktyvumas kaip vertybė Pripažinti, kad ne visa vertingoji veikla matuojama produktais. Kartais vertingiausias dalykas yra tyluma.
Patikėjimas savimi Tikėti, kad Jūsų profesionalumas neišnyks per vieną neveikimo vasarą. Priešingai – jis gali sustiprėti.
Ritualų kūrimas Sukurti vasaros papročius, kurie padeda „išsijungti": rytinė kava be teleofno, vakarinis pasivaikščiojimas, savaitgalio tyla.
Kvietimas pasitikėti tinginyste
Kai nieko neveiki, klasės idėjos grįžta pačios – tyliai, kaip rugpjūčio vėjas pro atdarą langą. Jos ateina ne iš galvos, o iš širdies. Ne iš pareigos, o iš meilės.
Ši vasara – eksperimentas. Bandykite būti niekuo. Leiskite sau tingėti. Duokite sau leidimą neturėti nuomonės apie pedagogiką bent vieną mėnesį.
Ir rugsėjį pažiūrėkite, kas atsitiks. Lažinuojuosi, kad Jūsų mokiniai pirmą dieną pasakys: „Mokytoja, Jūs kitaip atrodote." Ir jie bus teisūs – atrodydami ramiau, Jūs mokysite ramiau. O ramybė yra geriausias pedagogikos įrankis.
Evaldas Mopsis
Psichologas, Mokyklos Nr. 13 konsultantas