Arbatos pokalbis ant suoliuko | Mokytojo atmintinė
Įžanga: kodėl turime kalbėti apie sunkias temas?
Neseniai Lietuvą sukrėtė žiauri tragedija Vilniaus Žvėryne, kur paauglys nužudė savo bendraamžį. Tokiais momentais mokyklose kyla daug klausimų – ar kalbėti apie tai su mokiniais, kaip kalbėti, ką sakyti ir ko ne? Matau, kaip mokytojai grupių pokalbiuose dalinasi savo nerimu, pasimetę tarp profesinės atsakomybės ir žmogiško sukrėtimo.
Šiuolaikinėje realybėje mokiniai apie tragiškus įvykius sužino akimirksniu – iš socialinių tinklų, draugų žinučių, interneto portalų. Jei mokykloje apie tai tylime, vaikai lieka vieni su savo interpretacijomis, baimėmis ir fantazijomis. Kartais tos fantazijos gali būti daug baisesnės už realybę. Tylos siena neapsaugo jų nuo žinojimo, tik nuo galimybės tuos jausmus saugiai išreikšti ir suprasti.
Tyla taip pat siunčia pavojingą žinutę – kad apie sunkias temas kalbėti negalima, kad stiprios emocijos turi būti slepiamos. O juk būtent to mes nenorime mokyti savo mokinių. Kai sudarome erdvę atvirai, bet saugiai kalbėti net apie sunkiausius dalykus, padedame vaikams ugdyti emocinį atsparumą, kuris jiems tarnaus visą gyvenimą.
"Kartais pats svarbiausias dalykas yra paprasčiausiai kalbėtis su vaikais. Ne formaliai, ne kaip mokytojas, bet kaip žmogus. Girdėti juos iš tikrųjų." Šie žodžiai tapo man kompasu, kai tenka kalbėti su vaikais apie dalykus, kuriems, atrodo, nėra tinkamų žodžių.
1. Saugi pokalbio erdvė
Jei nusprendžiate kalbėti su mokiniais apie žiaurų įvykį, pirmiausia – sukurkite saugią erdvę. Visą savo profesinį gyvenimą matau, kad labiausiai vaikai bijo ne pačių temų sunkumo, bet mūsų, suaugusiųjų, reakcijų į jų klausimus ir jausmus. Todėl prieš pradėdami, aiškiai įvardykite, kad šis pokalbis yra saugi erdvė visiems jausmams.
Galite pradėti paprastai: "Pastebėjau, kad daugelis girdėjo apie šią žinią. Norėčiau sukurti erdvę, kur galėtume apie tai pakalbėti, jei jaučiate tokį poreikį." Atkreipkite dėmesį – neverčiame kalbėti, o siūlome galimybę. Vieni vaikai norės išsakyti mintis garsiai, kiti – tiesiog pasėdėti ir paklausyti. Toks pasirinkimas jau savaime sukuria saugumo jausmą.
Stebėkite tyliai sėdinčius vaikus. Kartais manome, kad jie nesuinteresuoti arba tema jų nepaveikė. Tačiau dažnai būtent tyliausi vaikai slepia didžiausias audras. Nekalbėjimas nebūtinai reiškia, kad vaikas tvarkosi gerai – tai gali būti ženklas, kad jam per sunku išreikšti tai, ką jaučia. Siūlykite alternatyvius būdus išreikšti jausmus – užrašyti, nupiešti, pasikalbėti individualiai po pamokos.
Aš visada sukuriu aiškias laiko ribas tokiems pokalbiams – 20-30 minučių. Tai suteikia struktūros ir saugumo jausmą. Vaikai žino, kad po sudėtingo pokalbio vėl grįšime prie įprastos veiklos, o tai padeda išlaikyti kasdienybės stabilumą, kuris ypač svarbus po traumuojančių žinių.
2. Balanso paieška tarp tiesos ir saugumo
Kalbėdami su vaikais apie tragedijas, vaikštome plonyte linija tarp tiesos sakymo ir emocinės apsaugos. Mūsų pareiga – suteikti faktus, bet ne sensacijas, aiškumą, bet ne baimę. Tai ypač sudėtinga, kai kalbama apie tokius žiaurius įvykius kaip paauglio nužudymas, kur net suaugusiajam sunku suprasti, kas ir kodėl įvyko.
Praktikoje tai reiškia, kad pasakome labai apibendrintai, kas įvyko, bet vengiame žiaurių detalių. Pavyzdžiui, galite pasakyti: "Taip, įvyko tragedija – vienas paauglys nužudė kitą paauglį. Tai yra labai retas, bet sukrėtęs visus įvykis." Nėra poreikio detaliai pasakoti apie žudymo būdą ar kūno išniekinimą – šios detalės gali tik papildomai traumuoti ir taip nerimastingus vaikus.
Didelį dėmesį skirkite jausmams, kuriuos sukelia tokia žinia. "Kaip jūs jaučiatės išgirdę apie tai?" – šis klausimas leidžia vaikams identifikuoti ir įvardyti savo emocijas, o tai jau yra pirmas žingsnis jas tvarkant. Kartais mokiniai nežino, kaip pavadinti tai, ką jaučia – padėkite jiems, įvardydami galimas emocijas: "Kai kurie gali jausti liūdesį, kiti – baimę, dar kiti – pyktį ar net kaltę. Visi šie jausmai yra normalūs."
Po jausmų tyrimo galite pereiti prie gilesnių klausimų – kaip sprendžiame konfliktus, kaip atpažįstame pavojingus jausmus savyje ir kituose, kur ieškome pagalbos, kai jaučiame, kad galime prarasti kontrolę. Taip nuo konkretaus skaudaus įvykio pereinate prie platesnių, gyvenimui svarbių temų, kurios gali padėti mokiniams ateityje.
3. Kada sunerimti ir ką daryti?
Kartais mokinio reakcija į tragiškus įvykius gali signalizuoti, kad jam reikia papildomos pagalbos. Prisimenu atvejį, kai per tokį pokalbį vienas mokinys pradėjo aiškinti, kad kerštas yra vienintelis būdas spręsti problemas. Tai buvo aiškus signalas, kad reikia atidžiau pasikalbėti su šiuo vaiku individualiai.
Mokytojo vaidmuo tokiose situacijose yra dvejopas – vesti pokalbį ir kartu stebėti mokinių reakcijas, atpažįstant tuos, kuriems gali reikėti papildomos pagalbos. Kokie ženklai turėtų sukelti susirūpinimą?
- Staigūs elgesio pokyčiai
- Izoliacija nuo bendraamžių
- Padidėjęs domėjimasis smurtu
- Empatijos stoka kalbant apie kitų skausmą
- Užuominos apie beviltiškumą
- Akademinių rezultatų kritimas
- Pasikartojantys sapnai ar mintys apie įvykį
Svarbu žinoti, kad vienas iš šių ženklų nebūtinai rodo problemą, bet kelių ženklų kombinacija jau reikalauja dėmesio. Jei pastebite nerimą keliančius požymius, pirmiausia pasikalbėkite su vaiku individualiai, o tada, jei reikia, įtraukite mokyklos psichologą ar socialinį pedagogą.
Labai svarbu mokiniams pabrėžti, kad pagalbos prašymas yra stiprybės, o ne silpnumo ženklas. Viena mokytoja pasidalino puikia idėja – ji sukūrė klasėje "pagalbos žemėlapį", vizualinį priminimą, kur kreiptis, kai jauti stiprų pyktį, liūdesį ar baimę. Ten buvo surašyti mokyklos specialistų kontaktai, Vaikų linijos telefonas, taip pat kelios paprastos strategijos, kaip nusiraminti – gilaus kvėpavimo pratimai, dėmesingo įsisąmoninimo technikos.
4. Pirma deguonės kaukę užsidėkite sau
Prieš pradėdami sudėtingus pokalbius su mokiniais, pasirūpinkite savimi. Neretai girdžiu mokytojus sakant: "Negalėjau miegoti visą naktį galvodama apie tą tragediją." Tai normalu. Jūs taip pat esate žmonės su jausmais. Negalite padėti mokiniams tvarkytis su emocijomis, jei patys jaučiatės užlieti jausmų.
Prieš tokį pokalbį:
Skirkite laiko savo jausmams apdoroti. Pasikalbėkite su kolega, šeimos nariu, draugu arba specialistu.
Apgalvokite, ką konkrečiai norite pasakyti. Kas yra pagrindinė žinutė, kurią norite, kad mokiniai išgirstų?
Numatykite galimus klausimus. Mokiniai gali klausti sudėtingų dalykų – būkite tam pasiruošę.
Žinokite, kur nukreipti pagalbos, jei matote, kad mokiniui jos reikia.
Po pokalbio taip pat skirkite laiko refleksijai. Kas pavyko? Kas buvo sunku? Ko išmokote? Ką darytumėte kitaip? Viena mokytoja pasidalino, kad po sudėtingų pokalbių su mokiniais ji visada užsirašo mintis dienoraštyje. Tai padeda jai apdoroti patirtį ir pasimokyti ateičiai.
Ir svarbiausia – atminkite, kad nesate vieni. Mokyklos bendruomenė, psichologai, socialiniai pedagogai – visi kartu kuriame saugią aplinką mūsų mokiniams. Nebijokite paprašyti pagalbos sau, kai jos reikia. Rūpintis savimi nėra savanaudiška – tai būtina sąlyga, kad galėtumėte rūpintis kitais.
5. Pokalbio užbaigimas ir tolimesnė parama
Labai svarbu tinkamai užbaigti pokalbį apie sudėtingus įvykius. Po tokio pokalbio visada skirkite laiko "nusileisti ant žemės" – grįžti prie įprastos veiklos, bet su didesniu dėmesiu vienas kitam. Pokalbio pabaigoje apibendrinkite pagrindines mintis: "Šiandien kalbėjome apie sudėtingą įvykį. Aptarėme, kad visi išgyvename skirtingus jausmus, ir tai yra normalu."
Būtinai priminkite pagalbos šaltinius: "Prisiminkite, kad visada galite kreiptis į mane, mokyklos psichologą ar socialinį pedagogą, jei norėtumėte individualiai pasikalbėti." Vaikams reikia žinoti, kad pagalba yra prieinama ir kad jie nėra vieni su savo sunkiais jausmais.
Tada pereikite prie įprastos veiklos, bet išlikite jautrūs vaikų būsenoms. Kai kuriems mokiniams gali būti sunku iš karto įsitraukti į įprastą mokymosi procesą. Galbūt verta skirti laiko ramesnei veiklai – piešimui, rašymui ar tyliam skaitymui. Tai padės jiems sugrįžti į normalią būseną po emociškai intensyvaus pokalbio.
Planuokite, kaip stebėsite mokinių savijautą ateinančiomis dienomis. Galite naudoti "emocijų termometrą" – paprastą būdą mokiniams parodyti, kaip jie jaučiasi pamokos pradžioje. Tai gali būti tiesiog spalvota kortelė, kurią jie padeda ant stalo: žalia – jaučiuosi gerai, geltona – jaučiuosi neramiai, raudona – man reikia pagalbos. Tai padės jums greitai įvertinti klasės emocinę būklę.
Svarbu prisiminti, kad traumų poveikis gali išryškėti ne iš karto. Kai kurie mokiniai gali jaustis gerai iš karto po įvykio, bet pradėti rodyti streso ženklus po kelių dienų ar net savaičių. Todėl svarbu išlikti budriems ir atidiems mokinių savijautai ilgesnį laiką.
Praktinės frazės pokalbio pradžiai
"Žinau, kad daugelis jūsų girdėjote apie tragišką įvykį Vilniuje. Norėčiau sukurti erdvę, kur galėtume apie tai pakalbėti, jei jaučiate tokį poreikį."
"Kartais sunku suprasti, kodėl įvyksta baisūs dalykai. Šiandien noriu, kad turėtume saugią erdvę pasidalinti savo mintimis ir jausmais."
"Prieš pradedamas,-a pokalbį, norėčiau priminti, kad kiekvieno jausmai yra svarbūs ir normalūs. Nėra teisingų ar neteisingų reakcijų į tokias žinias."
"Noriu sukurti erdvę, kur galėtume kalbėti apie tai, kas įvyko, bet taip pat noriu jus patikinti, kad esate saugūs ir kad mokykloje darome viską, kad taip ir liktų."
Atmintinė mokytojui:
Jausmų tyrinėjimo klausimai:
- "Kaip jaučiatės išgirdę šią žinią?"
- "Kokie klausimai kyla jums galvojant apie šį įvykį?"
- "Ar yra kas nors, dėl ko jaučiate nerimą ar baimę?"
- "Ką norėtumėte žinoti apie šią situaciją?"
Faktų pateikimas:
- "Socialiniuose tinkluose gali būti daug netikslios informacijos. Kalbėkime apie tai, kas patvirtinta."
- "Svarbu atskirti faktus nuo gandų. Štai ką šiuo metu žinome..."
- "Toks įvykis yra labai retas, nors skaudus ir šokiruojantis."
Saugumo užtikrinimas:
- "Mūsų mokykloje veikia aiški pagalbos sistema. Jei pastebėtumėte ką nors keliantį nerimą, visada galite pranešti."
- "Noriu, kad žinotumėte – jūsų saugumas yra mūsų prioritetas."
- "Yra daug suaugusiųjų, kurie rūpinasi jumis ir yra pasiruošę padėti, jei to reikia."
Vertybių aptarimas:
- "Kaip manote, kas padeda žmonėms taikiai spręsti konfliktus?"
- "Kokiais būdais galime padėti vienas kitam, kai sunku?"
- "Kas jums padeda jaustis saugiai ir palaikomiems?"
Baigiamosios mintys
Kalbėtis su vaikais apie tragedijas nėra lengva. Kartais jaučiamės, lyg neturėtume tinkamų žodžių. Ir tai yra normalu. Svarbiausia ne turėti visus atsakymus, bet sukurti erdvę, kurioje vaikai jaučiasi saugūs užduoti klausimus. Mes negalime apsaugoti mokinių nuo visų pasaulio tragedijų, bet galime padėti jiems išmokti, kaip su jomis tvarkytis.
Kartais svarbiausia yra tiesiog būti šalia – ne kaip mokytojas, bet kaip žmogus, kuris irgi jaučia, bet vis tiek išlieka tvirtas. Tai ir yra tikroji stiprybė, kurią galime parodyti savo mokiniams – kad net sudėtingiausiose situacijose galime išlikti žmogiški, pažeidžiami, bet kartu ir stiprūs.
Jei jaučiate, kad jums patiems sunku tvarkytis su šia situacija, nebijokite kreiptis pagalbos. Kalbėkitės su kolegomis, administracija, psichologu. Rūpindamiesi savimi, geriausiai pasirūpinsite ir savo mokiniais.
Atsiminkite – esate ne vieni šiame kelyje. Visa mokyklos bendruomenė yra kartu, ir tik drauge galime padėti mūsų vaikams saugiai išgyventi net sunkiausius momentus.
Evaldas Mopsis, mokyklos psichologas