Maži ritualai padeda pedagogams įveikti laikiną motyvacijos praradimą ir atskirti jį nuo perdegimo

Kai įprastas darbo ritmas tampa nepakeliamas, svarbu atskirti paprastą nuovargį nuo gilesnio perdegimo ir taikyti tinkamus atkūrimo metodus. Šiame tekste aptariame vizualinius ir fizinius ritualus, kurie padeda „perkrauti“ smegenis, bei ženklus, rodančius, kad reikia rimtesnės pagalbos.

Būna dienų, kai po didelio intensyvumo, tūkstančių nuvažiuotų kilometrų ar begalės pravestų konsultacijų, grįžti prie įprastų darbų atrodo neįmanoma misija. Tai būsena, kai net ir mylima veikla (mano atveju – svetainė mopsis.info) tampa tik mirgančiu vaizdu ekrane, o mintys niekaip nesusidėlioja į rišlius sakinius. Šis jausmas puikiai pažįstamas kiekvienam pedagogui, nes mokyklos koridorių triukšmas, nuolatinis „budėjimo režimas“ per pamokas ir emocinės dramos reikalauja milžiniškų energijos sąnaudų. Neretai tai priveda prie kognityvinio nuovargio: kai smegenys tiesiog „išmuša saugiklius“ ir paprašo pauzės.

Tokiomis akimirkomis geriausia ne kovoti su savimi ir ne graužtis dėl „neefektyvumo“, o pasitelkti mažus, bet veiksmingus ritualus. Vienas iš tokių metodų yra „Pasiekimų inventorizacija“, kuri reiškia tiesioginį stebėjimą to, kas jau sukurta ir kas veikia. Kai jaučiuosi įstrigęs, aš tiesiog atsidarau savo svetainę ir žiūriu į tai, ką jau padariau, o pedagogui tai gali būti paprasti veiksmai: peržiūrėti mokinių pasiekimų aplankus, prisiminti sėkmingą projektą ar perskaityti seną tėvų padėkos laišką. Tokie vizualiniai priminimai veikia kaip inkaras audringoje jūroje ir primena apie mūsų kompetenciją, kuri niekur nedingo, tik laikinai pasislėpė po nuovargio sluoksniu.

Tačiau kartais paprasti ritualai nepadeda, ir tai gali būti ženklas, kad susiduriame su gilesniu, sisteminiu nuovargiu ar net perdegimu. Jei net ir po savaitgalio poilsio jaučiate ciniškumą mokinių ar kolegų atžvilgiu, jei anksčiau džiuginusios veiklos nebekelia jokių emocijų, o rytais apima fizinis pykinimas vien pagalvojus apie darbą, tai jau nebėra tik laikinas motyvacijos nuosmukis. Tokiu atveju „pažiūrėjimas į svetainę“ ar arbatos puodelis nepadės: čia reikalingas radikalus atsitraukimas ir, galbūt, profesionali pagalba. Svarbu sau pripažinti: jei aš nuolat jaučiuosi kaip „išgręžta kempinė“ ir pradedu vengti bet kokio kontakto su žmonėmis, tai signalas, kad mano vidiniai resursai yra visiškai išsemti ir reikalauja ne kosmetinio remonto, o kapitalinės pertvarkos.

Visgi, kol dar nesame pasiekę tos kritinės ribos, psichologinį atsparumą galime ir privalome stiprinti paprastais kasdieniais veiksmais: tai veikia tarsi imuninės sistemos grūdinimas prieš virusų sezoną. Pirmasis ir svarbiausias žingsnis yra aiškių emocinių ribų brėžimas: tai gebėjimas pasakyti „ne“ papildomoms užduotims ar vėlyviems skambučiams, kai jaučiate, kad jūsų vidinis indas pilnas. Pedagogai dažnai serga „gelbėtojo sindromu“, norėdami padėti visam pasauliui, tačiau čia privaloma taikyti lėktuvo avarijos taisyklę: pirmiausia deguonies kaukę užsidedame sau, o tik po to – mokiniui, nes be sąmonės esantis mokytojas niekam nebegalės padėti.

Antrasis atsparumo stulpas yra sąmoningas „išjungimo mygtuko“ naudojimas vos peržengus namų slenkstį. Mūsų smegenims reikia aiškaus, ritualinio signalo, kad darbas baigėsi: tai gali būti drabužių pakeitimas, dešimties minučių pasivaikščiojimas tyloje ar telefono padėjimas į tolimiausią stalčių. Jei namuose mes ir toliau mintyse vedame pamokas, taisome klaidas ar ginčijamės su įsivaizduojamais tėvais, mūsų nervų sistema niekada nepailsi ir veikia nuolatinės parengties režimu, kas ilgainiui nualina organizmą greičiau nei fizinis krūvis.

Trečiasis būdas yra socialinio palaikymo rato gryninimas, ieškant ne „pabėdavojimo“ partnerių, o konstruktyvaus žmogiško ryšio. Pokalbis su kolega, kuris supranta kontekstą ir neverčia jūsų jaustis kaltu dėl nuovargio ar klaidų, veikia terapiškai ir mažina izoliacijos jausmą. Svarbu darbe turėti bent vieną žmogų, su kuriuo galėtumėte būti visiškai atviri ir trumpam nusiimti „viską žinančio ir visada stipraus pedagogo“ kaukę, nes nuolatinė vaidyba reikalauja daugiau energijos nei pats pedagoginis procesas.

Ketvirtoji atsparumo dedamoji yra prasmės jausmo susigrąžinimas per mažas, apčiuopiamas pergales kasdienybėje. Dideliuose švietimo sistemos iššūkiuose lengva pasimesti ir nematyti rezultato, todėl verta kasdien sąmoningai užfiksuoti bent vieną sėkmingą momentą: nuoširdžią mokinio šypseną, pavykusią pamokos dalį ar tiesiog ramiai išgertą kavą stebint klasę. Tai padeda smegenims fiksuoti ne tik grėsmes, bet ir pozityvius dalykus, taip atkuriant vidinį balansą ir neleidžiant negatyvui užimti viso jūsų minčių eterio.

Grįžtant prie lengvesnių būsenų, kai galva tiesiog atsisako dirbti, reikia leisti dirbti raumenims. Mokytojo kūnas dažnai kenčia nuo statinės įtampos, todėl fizinis „perkrovimas“ yra būtinas.

Pabandykite paprastą techniką: sėdėdami ar stovėdami stipriai suveskite mentes (lyg tarp jų laikytumėte pieštuką) ir atleiskite, arba atlikite kelis lengvus paspaudimus atsiremiant į stalą. Šie maži fiziniai veiksmai kartu su giliu kvėpavimu siunčia signalą smegenims, kad mes vėl valdome situaciją. Svarbu suprasti: laikinai dingusi motyvacija nėra pralaimėjimas, tai tik signalas, kad sistemai reikia perkrovos, kurią galime pradėti nuo mažų žingsnių.