Kas yra Žemės diena? 1970 metais amerikiečių senatorius Gaylord Nelson, sukrėstas didžiulės naftos katastrofos Kalifornijoje, suorganizavo pirmąjį masinį aplinkosauginį protestą. 20 milijonų amerikiečių — mokyklų mokiniai, studentai, darbininkai — išėjo į gatves reikalaudami švarios aplinkos. Tai buvo didžiausias vienalaikis protestas JAV istorijoje tuo metu. Nuo tada balandžio 22-oji tapo Žemės diena — kasmetiniu priminimu, kad planeta, ant kurios stovime, nėra savaime suprantama.
Bet Mopsio auditorijai ši diena įdomi ne (tik) dėl ekologijos. Ji įdomi dėl to, ką jaučia jauni žmonės. Pastaraisiais metais vis plačiau kalbama apie ekonerimą (eco-anxiety) — jausmą, kai žmogus (dažniausiai paauglys) jaučia atsakomybę už planetą, bet bejėgiškumą ką nors pakeisti. Tai ne aktyvizmas — tai nerimas, kaltė, kartais net depresija. Vaikai žiūri naujienas, mato gaisrus ir potvynius, girdi, kad „laiko liko nedaug" — ir jaučia, kad tai jų problema, bet jie per maži jai spręsti. Žemės diena mokykloje — proga kalbėti ne tik apie rūšiavimą, o apie tai, kaip rūpintis planetos sveikata ir savo sveikata vienu metu.
👥 Kam tai aktualu
Mokytojai, atkreipkite dėmesį — kai mokinys „per daug" reaguoja į aplinkos temas, tai gali būti ne aktyvizmas, o nerimas. Ekonerimas klasėje gali atrodyti kaip pyktis, apatija arba perdėtas kaltės jausmas. Kaip kalbėtis palaikant, o ne nuvertinant? Ne „nesijaudink, viskas bus gerai", o „tavo jausmai yra tikri — pažiūrėkime, ką galime padaryti kartu."
Mokiniai, jei jums rūpi planeta — tai normalu ir svarbu. Bet jei tas rūpestis virsta nerimu, kuris neleidžia miegoti ar džiaugtis — tai signalas sustoti. Vienas mažas veiksmas, kuris suteikia kontrolės jausmą, veikia geriau nei bandymas „išgelbėti pasaulį". Pasodink vieną augalą. Išjunk vieną kartą šviesą. Pasakyk vienam žmogui, kodėl tai svarbu. Rūpinimasis planeta prasideda nuo rūpinimosi savimi.
Tėčiai ir mamos, žinokite — kai vaikas nerimauja dėl klimato, nenuvertinkite („nesijaudink") — bet ir nestiprinkite bejėgiškumo. Empatija + veiksmas: „suprantu, kad tai kelia nerimą. Ką galime padaryti kartu?" Kartais vaikui reikia ne atsakymų, o žinojimo, kad jis ne vienas.
Mieli kolegos psichologai, prisiminkime — ekonerimas tampa vis dažnesne konsultacijų tema, ypač tarp paauglių. Ar turime įrankių? Kaip atskirti sveiką rūpestį nuo patologinio nerimo? Ši diena — proga pasiūlyti mokyklai pamoką, kuri jungtų ekologiją ir emocinę sveikatą.
💡 Citata
„The Earth does not belong to us. We belong to the Earth." — Chief Seattle
„Žemė nepriklauso mums. Mes priklausome Žemei."
🧪 Ar žinojote?
2021 m. The Lancet Planetary Health tyrimas, apklausęs 10 000 jaunų žmonių (16–25 m.) 10 šalių, parodė, kad 84% bent vidutiniškai nerimauja dėl klimato, 59% jaučiasi labai ar ypač susirūpinę, 75% sutinka, kad „ateitis kelia siaubą“, o daugiau nei 45% sako, jog šie jausmai neigiamai veikia jų kasdienį gyvenimą. Tai ne mažuma, o didelė dauguma; mokykla yra viena iš vietų, kur šis nerimas gali būti arba sustiprintas, arba transformuotas į prasmingą veikimą. (Hickman, C., Marks, E., Pihkala, P., et al. (2021). Climate anxiety in children and young people and their beliefs about government responses to climate change: a global survey. The Lancet Planetary Health, 5(12), e863–e873.)