Belaukiant saulėlydžio Veprių raketų bazėje Savaitgalį mano kelionių maršrutas atvedė į vietą, kuri primena apie neseną, bet jau istorija tapusią praeitį - Veprių raketų bazę. Vos už kelių kilometrų nuo jaukaus Veprių miestelio stūkso milžiniški betono gaubtai - tylūs liudininkai to, kokia galinga karinė mašina buvo Sovietų Sąjunga. Vaikštant po apleistą teritoriją, neapleidžia keistas jausmas. Čia, po šiais masyviais gaubtais, kadaise slėpėsi vidutinio nuotolio branduolinės raketos, galinčios pasiekti Vakarų Europos miestus. Bazė buvo dalis didžiulės karinės infrastruktūros - viena iš kelių tokių bazių Lietuvoje, kur budėjo nuolatinė kovinė parengtis. Įdomu tai, kad bazės statybos vyko ypatingoje slaptybėje 1960-aisiais. Vietiniai gyventojai ilgai nežinojo, kas iš tiesų slepiasi po tais gaubtais. Teritorija buvo griežtai saugoma, o karinis miestelis gyveno savo uždarą gyvenimą. Šiandien tie galingi betono statiniai primena pasibaisėtinai didelę karo grėsmę, kabėjusią virš žmonijos. Nors bazė apleista, sugriuvusi, apaugusi krūmais, bet jos mastai vis dar įspūdingi - tarsi monumentas žmogaus gebėjimui kurti ir griauti. Saulei leidžiantis už bunkerių, mąstau apie tai, kaip svarbu nepamiršti šių vietų istorijos. Ne nostalgijos vedamiems, bet kad suprastume, kokia trapi yra taika, ir kaip svarbu jos saugojimas. Veprių raketų bazė - tai ne tik industrinės archeologijos objektas, bet ir rimtas priminimas apie tai, ko mes nebenorime savo žemėje. Išvažiuoju su mintimi, kad tokios vietos turi būti lankomos ir prisimenamos - jos moko mus svarbių istorijos pamokų. O gal net vertėtų pagalvoti apie bazės pritaikymą edukacinėms programoms - juk tai gyva istorijos pamoka apie Šaltąjį karą ir jo palikimą mūsų krašte.
