Važiuodamas iš mokykloje vesto seminaro, nusprendžiau šįkart pasukti pro Subačių. Kaip psichologui ir keliautojui man visada įdomu atrasti kažką naujo, o ypač suintrigavo šio miestelio išskirtinumas - du Subačiai, nutolę vienas nuo kito 3 kilometrus. Sustojau prie kelio ženklo, kuris aiškiai žymi šį geografinį fenomeną - vienas Subačius, kitas Subačius. Žvelgdamas į rudenišką peizažą su gelstančiais medžių lapais, bandžiau įsivaizduoti, kaip istoriškai susiklostė tokia situacija. Pasirodo, šis dvilypumas turi aiškią priežastį - geležinkelis. Kai XIX amžiaus pabaigoje buvo tiesiama Radviliškio-Daugpilio geležinkelio linija, ji praėjo per 3 kilometrus nuo senojo Subačiaus. Prie geležinkelio stoties pradėjo kurtis naujas miestelis, kuris irgi pasivadino Subačiumi. Taip ir atsirado du miesteliai - senasis Subačius ir Subačiaus geležinkelio stotis, kuri ilgainiui tapo antruoju Subačiumi. Vaikštinėdamas po apylinkes pastebėjau, kad abu miesteliai turi savo charakterį. Senasis Subačius išsaugojęs istorinį žavesį su XIX a. bažnyčia, senomis sodybomis. Tuo tarpu "stoties" Subačius labiau industrinis, su geležinkelio infrastruktūra susijęs miestelis. Kaip psichologui man įdomu stebėti, kaip bendruomenės prisitaiko prie tokių istorinių aplinkybių. Nors formaliai tai tas pats Subačius, bet kiekviena gyvenvietės dalis turi savo identitetą, savo gyvenimo ritmą. Tai puikus pavyzdys, kaip technologijų vystymasis (šiuo atveju - geležinkelis) gali pakeisti ne tik geografiją, bet ir bendruomenių gyvenimą. Grįždamas namo galvojau, kad tokie atradimai praturtina mūsų supratimą apie Lietuvos miestelių istoriją ir parodo, kokie įdomūs procesai formavo mūsų kraštovaizdį. Subačiaus fenomenas - tai tarsi gyvas istorijos vadovėlis, pasakojantis apie pramonės revoliucijos įtaką Lietuvos provincijos gyvenimui.