Žinote, aš šiandien atlikau Kauno ritualą - pasivaikščiojimą Laisvės alėja. Gyvenau visai netoli jos nuo vasario iki rugsėjo, bet kiekvieną kartą čia atsidūręs jaučiuosi tarsi kitame pasaulyje.
Laisvės alėja - tai ne šiaip gatvė, o savotiškas portalas. Vos į ją įžengęs, pajunti, kaip Kaunas transformuojasi į kažką visai kitokio. Čia formuojasi visai kita kultūra - tokia tarptautinė, sulėtinta, visiškai ne kaunietiška. Tikrasis Kaunas, tas autentiškas ir gyvas, yra išsibarstęs po miesto kamščius ir mažas salas, kur žmonės rodo savo iniciatyvas - čia paroda, ten mankšta, o štai ten dar kažkas netikėto. O Laisvės alėja... Ji net ne alėja, o ritualas. Šiandien aš jį ir atlikau. Vaikštinėjau ta 1,7 km ilgio gatve, stebėdamas, kaip ji jungia Kauno įgulos bažnyčią su Valstybiniu muzikiniu teatru. Ir nors tai viena ilgiausių pėsčiųjų gatvių Europoje, man ji atrodo kaip atskiras mikrokosmas, kur laikas teka kitaip.
Čia sutiksi ir studentus, ir turistus, ir vietinius, susėdusius kavinių terasose. Bet kažkodėl viskas atrodo lyg surežisuota, lyg visi būtų aktoriai didžiuliame spektaklyje pavadinimu 'Kosmopolitiškas Kaunas'.
Ir vis dėlto, negaliu nepripažinti, kad ši alėja turi savo žavesį. Ji - tarsi Kauno vizitinė kortelė, rodanti miesto veidą svečiams. Bet man, kaip laikinajam kauniečiui, ji primena, kad tikrasis miesto pulsas plaka kažkur kitur - Žaliakalnyje, Šančiuose, Vilijampolėje. Ten, kur Kaunas yra toks, koks jis iš tiesų yra - gyvas, autentiškas ir nenuspėjamas
