Priešistorė: Pirmadienio popietę, po eilinės pamokos, pastebėjau, kad Tomas, vienas iš tyliausių mano mokinių, delsia išeiti iš klasės. Jo akys klaidžiojo po grindis, lyg ieškodamos žodžių. Nusprendžiau prieiti.
Aš: “Tomai, atrodo, kažkas slegia tavo mintis. Gal norėtum pasikalbėti?”
Tomas (nedrąsiai): “Mokytojau Evaldai… kaip jūs… na, kaip jūs supratote, koks turi būti vyras?”
Aš (šyptelėjęs): “Oi, Tomai, jei žinočiau tikslų atsakymą, parašyčiau knygą ir tapčiau milijonieriumi. Bet kodėl klausi?”
Tomas: “Na… aš niekada nepažinojau savo tėčio. Mama… ji retai kalba apie tai. Jaučiuosi… pasimetęs.”
Aš: “Suprantu. Žinai, kai buvau tavo amžiaus, irgi jaučiausi pasimetęs. Gal ne dėl tų pačių priežasčių, bet tas jausmas… jis pažįstamas.”
Tomas (susidomėjęs): “Tikrai? Bet jūs atrodote toks užtikrintas…”
Aš (juokdamasis): “Užtikrintas? Tomai, jei tik žinotum, kiek kartų per dieną abejoju savimi! Bet gal tai ir yra dalis to, ką reiškia būti vyru – pripažinti savo abejones.”
Tomas: “Bet kaip tada tapti stipriu? Visi sako, kad vyrai turi būti stiprūs.”
Aš: “Žinai, perskaičiau vieną įdomią knygą – ‘The Way of the Superior Man’ David Deida. Jis kalba apie stiprybę, bet ne tą, kurią dažniausiai įsivaizduojame. Tai vidinė stiprybė.”
Tomas (suglumęs): “Vidinė stiprybė?”
Aš: “Taip. Tai gebėjimas priimti save tokį, koks esi, su visomis stiprybėmis ir silpnybėmis. Pavyzdžiui, aš turiu viršsvorio, bet tai manęs nesustabdo nuo bandymų gyventi sveikai.”
Tomas: “Bet ar tai nereiškia, kad jūs silpnas, jei negalite to kontroliuoti?”
Aš: “Geras klausimas! Bet pagalvok – ar ne stiprybė yra keltis kiekvieną dieną ir bandyti iš naujo, net kai sunku? Štai čia ir slypi ta vidinė jėga.”
Tomas (mąsliai): “Niekada apie tai taip negalvojau…”
Aš: “Žinai, kartais jaučiuosi kaip karys, pasiruošęs kovoti už savo įsitikinimus. Bet realybėje… na, kartais jaučiuosi kaip Don Kichotas, kovojantis su vėjo malūnais.”
Tomas (nusijuokia): “Kas tas Don Kichotas?”
Aš: “Oi, tai personažas iš klasikinės literatūros. Jis kovojo su įsivaizduojamais priešais. Kartais gyvenime taip būna – kovojame su problemomis, kurios egzistuoja tik mūsų galvose.”
Tomas: “Bet kaip tada žinoti, su kuo iš tikrųjų reikia kovoti?”
Aš: “Štai čia ir prasideda tikrasis vyriškumas – mokytis atskirti, kas svarbu, o kas ne. Tai nėra lengva, bet tai dalis kelionės.”
Tomas: “O kaip dėl santykių su merginomis? Kaip žinoti, kaip elgtis?”
Aš (juokdamasis): “Oi, čia tai tema! Žinai, kartais jaučiuosi kaip dramblys porceliano parduotuvėje, kai kalba pasisuka apie flirtą. Bet svarbiausia – būti nuoširdžiam ir gerbti kitą.”
Tomas (šypsodamasis): “Jūs tikrai nepanašus į dramblį, mokytojau.”
Aš: “Ačiū, Tomai. Bet supranti, ką noriu pasakyti? Nereikia būti tobulam. Reikia būti savimi ir mokytis iš klaidų.”
Tomas: “O kaip jūs susitvarkote su neigiamomis emocijomis? Kartais jaučiuosi toks piktas…”
Aš: “Tai normalu. Svarbu tas emocijas pripažinti, bet neleisti joms tavęs valdyti. Aš, pavyzdžiui, kartais einu pasportuoti, kai jaučiuosi įsitempęs. Nors, tiesą sakant, dažniau tas sportas lieka tik mintyse.”
Tomas (juokiasi): “Bent jau mintyse sportuojate!”
Aš: “Taip, ir tai jau šis tas! Bet rimtai, Tomai, svarbiausia suprasti, kad būti vyru – tai procesas. Mes visi mokomės, augame, keičiamės.”
Tomas (rimtai): “Ačiū, mokytojau. Tai… padeda. Bet vis dar jaučiuosi, lyg kažko trūktų be tėčio…”
Aš: “Suprantu. Bet žinai, kartais gyvenimas mums duoda ne tėvus, o mentorius, draugus, mokytojus. Jie visi gali padėti mums atrasti savo kelią.”
Tomas (su viltimi akyse): “Ar jūs… ar jūs galėtumėte būti toks mentorius?”
Pabaiga: Šis klausimas mane privertė sustoti. Pajutau ir baimę, ir atsakomybę, ir… kažkokį keistą jaudulį. Supratau, kad štai čia, šiame momente, galiu kažką pakeisti – ne tik Tomo, bet ir savo gyvenime.