Įsivaizduokite: saulėta 2024 metų liepos 6-oji, Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) diena. Aš, kartu su savo ilgametėmis bendrakeleivėmis Daiva, Violeta ir vietine Vida, jau dvyliktus metus iš eilės einame Žemaičių Kalvarijos kalnus. Tai 20-ies stotelių kelias, kupinas maldų, apmąstymų ir pokalbių apie gyvenimą.
Šįkart, praėję 16-ąją stotelę, pajutome nuovargį ir nusprendėme trumpam prisėsti ant suoliuko. Už nugaros girdėjosi artėjanti didesnė maldininkų grupė. Būtent šiuo momentu mano vidinės asmenybės pradėjo savo diskusiją. Pasiklausykite:
Lyriškas Evaldas: Ak, koks nuostabus momentas! Saulės spinduliai prasiskverbia pro medžių šakas, o mūsų keturiukės šešėliai susilieja ant žemės. Žemaičių Kalvarijos peizažas alsuoja ramybe ir istorija. Jaučiu, kaip kiekvienas žingsnis šiuo šventu keliu palieka pėdsaką ne tik žemėje, bet ir mūsų sielose.
Bambantis Evaldas: Tfu, kokia ramybė! Kojos jau vos velkas, o dar keturios stotelės liko. Ir kas sugalvojo tiek daug jų padaryti? Galėjo bent jau suoliukų daugiau pristatyti. O čia va, vos spėjom atsisėsti, jau kita grupė lipa ant kulnų. Nė pailsėt žmoniškai neduoda!
Patriotiškas Evaldas: Nustok bambėti! Ar žinai, kokią šventą žemę mindome? Žemaičių Kalvarija – tai mūsų protėvių tikėjimo ir ištvermės simbolis. Jau nuo 1639 metų žmonės čia keliauja, meldžiasi, apmąsto gyvenimą. O mes, štai, tęsiame šią tradiciją. Didžiuokimės tuo!
Filosofuojantis Evaldas: Įdomu, ar ne? Sustojome pailsėti, o iš tiesų – sustojome apmąstyti. Kaip sakė Konfucijus: “Kelionė tūkstančio mylių prasideda nuo vieno žingsnio” (A journey of a thousand miles begins with a single step). O mes jau nuėjome 16 stotelių – tai 16 žingsnių gilesnio savęs ir pasaulio pažinimo link. Kiekviena stotelė – tai tarsi gyvenimo etapas, su savo iššūkiais ir atradimais.
Smalsusis Evaldas: Ar žinojote, kad Žemaičių Kalvarijos kalnai yra įtraukti į UNESCO nematerialaus kultūros paveldo sąrašą? Įdomu, kad čia yra net 20 koplyčių, o bendras kelio ilgis – apie 7 kilometrus. Beje, ar pastebėjote, kad kiekviena koplyčia turi savo unikalią architektūrą?
Bambantis Evaldas: Na ir kas iš to UNESCO? Ar nuo to kojos mažiau skauda? Ir dar ta grupė už nugaros… Jau girdžiu jų giesmes. Tuoj užgrius mus ir teks vėl keltis.
Lyriškas Evaldas: Bet ar ne nuostabu, kaip tos giesmės sklinda per medžius? Tarsi praeitis susilieja su dabartimi, o mūsų keturiukės tyla – su artėjančios grupės maldomis. Jaučiu, kaip šis momentas įsirėžia į atmintį, tarsi nuotrauka, kurią norėčiau įamžinti savo sieloje.
Patriotiškas Evaldas: Taip, broliai ir sesės! Mūsų protėviai šimtmečiais ėjo šiuo keliu, nepaisydami sunkumų. Atsiminkime Maironį: “Nebeužtvenksi upės bėgimo, norint sau eitų ji pamažu”. Taip ir mes, nors pavargę, bet tvirti dvasia, tęsime šią šventą kelionę!
Filosofuojantis Evaldas: O gal šis trumpas sustojimas yra kaip tik tai, ko mums reikia? Kaip sakė Martin Buber: “Viskas, ko reikia, yra būti, nieko nedaryti, tiesiog būti” (All journeys have secret destinations of which the traveler is unaware). Galbūt šis suoliukas yra mūsų slapta kelionės vieta, kur galime atrasti gilesnę prasmę?
Smalsusis Evaldas: Įdomu, ar žinote, kad Žemaičių Kalvarijos atlaidai, vykstantys kiekvienų metų liepos pradžioje, pritraukia tūkstančius maldininkų iš visos Lietuvos? Tai vienas didžiausių religinių renginių mūsų šalyje!
Evaldas Karmaza: Mieli mano vidiniai balsai, ačiū jums už šią įžvalgią diskusiją. Iš tiesų, šis trumpas sustojimas ant suoliuko Žemaičių Kalvarijoje yra puiki proga apmąstyti ne tik mūsų fizinę kelionę, bet ir dvasinį augimą. Kaip psichodramos terapeutas, matau, kaip šis ritualas – ėjimas Kalvarijų kalnais – atspindi mūsų gyvenimo kelionę su jos iššūkiais ir atradimais.
Mūsų tradicija su Daiva, Violeta ir Vida kasmet čia sugrįžti primena man apie santykių svarbą ir bendruomenės galią. Tai atspindi mano profesinę patirtį, kur grupinė terapija sukuria saugią erdvę dalintis ir augti.
O dabar, mieli bendrakeleiviai, gal laikas mums pakilti nuo šio suoliuko ir tęsti mūsų šventą kelionę? Prieš akis dar keturios stotelės, keturi nauji atradimai. Eime!