Evaldas Karmaza prisėda ant seno, apsamanojusio suoliuko Vaižganto gatvėje Kaune. Jo vidines asmenybės dalis užplūsta įvairios mintys ir emocijos, pradėdamos karštą diskusiją.
Lyriškas Evaldas: “Ak, šie senieji ąžuolai, šios akmeninės sienos… Kiek istorijos jos mena? Kiek žmonių čia sėdėjo, svajojo, mylėjo? Ši vieta – tarsi gyva poezija, laiko tėkmės įamžinta akimirka…”
Bambantis Evaldas: “Tpfu! Kokia čia poezija?! Žiūrėk, kaip viskas apleista! Kur miesto valdžia žiūri? Suolai apsamanoję, net atsisėsti žmogui nėra kur! Jeigu aš būčiau meras…”
Patriotiškas Evaldas (pertraukia): “Na, bet palaukit! Čia juk mūsų istorija, mūsų paveldas! Kaip sakė Maironis: ‘Graži tu, mano brangi tėvyne…’ Turim saugoti kiekvieną mūsų praeities akmenį!”
Filosofuojantis Evaldas: “Įdomu, draugužiai, o gal čia mes matome Theseus’o laivo paradoksą in vivo? Jei pakeisime visus akmenis ir suolus naujais, ar tai vis dar bus ta pati vieta? Kaip sakė Herakleitas, ‘Negalima du kartus įbristi į tą pačią upę’…”
Smalsusis Evaldas: “Žinot, o aš skaičiau, kad samanos gali augti net ant Mėnulio! Įsivaizduojat? O čia, po mūsų kojomis, visa ekosistema! Gal neskubėkim jų naikinti?”
Vyriškasis Evaldas: “Tai ką, vyrai, gal imkim ir patys sutvarkykime? Juk esam stiprūs, galim bent nuvalyti tas samanas. Parodytume tikrą vyrišką iniciatyvą!”
Bambantis Evaldas: “Oi ne ne, tik ne mes! Yra specialios tarnybos, tegul jos ir dirba. Dar ko gero mus apkaltins viešosios tvarkos pažeidimu. Žinot, kiek už tai bauda? Iki 300 eurų!”
Vupekas (tyliai): “Hmm… O gal tie suolai ir tos samanos – tai metafora mūsų pačių gyvenimams? Kaip mes apaugame ‘samonomis’, kai per ilgai sėdime vienoje vietoje?”
Lyriškas Evaldas: “Galbūt… Bet ar ne grožis slypi tame lėtame kitimo procese? Kaip sakė Rilkė: ‘Lėtai bręsta tai, kas amžina…'”
Filosofuojantis Evaldas: “O! Tai primena man Wabi-sabi koncepciją iš japonų estetikos – grožio netobulume ir laikinume idėją. Gal šie apsamanoję suolai yra tobulas Wabi-sabi pavyzdys?”
Diskusija tęsiasi, kol staiga Evaldas Karmaza “pabunda” iš savo minčių. Jis atsistoja, dar kartą žvilgteli į senus ąžuolus ir akmeninius suolus. “Gal čia ir yra tikroji Lietuvos esmė – ta nuolatinė kova tarp seno ir naujo, tarp išsaugojimo ir atsinaujinimo,” pagalvoja jis. Su šia mintimi Evaldas nueina tolyn, palikdamas senus suolus toliau ramiai apaugti samonomis ir istorija.