Šiandien mano kemperis sustojo Kaune, ir aš nusprendžiau aplankyti Prisikėlimo bažnyčią. Įėjęs vidun, prisėdau ant vieno iš medinių suolų ir leidau savo mintims klajoti.
Bambatė: Tai bent jau, kokia čia bažnyčia! Nė vieno šventojo paveikslo ant sienų. O kur gėlės? Kur žvakės? Jaunimas visai pamiršo, kaip turi atrodyti tikra bažnyčia.
Vilkaldas: Šios baltos sienos man primena mūsų tautos istorijos puslapius. Kiek kartų ši bažnyčia buvo atimta iš mūsų ir vėl sugrąžinta! Ji stovi kaip Lietuvos dvasios ir atsparumo simbolis.
Genvaldas: Albertas Einšteinas kartą pasakė: “Mokslas be religijos yra šlubas, religija be mokslo yra akla.” Šioje modernios architektūros bažnyčioje atrodo, kad šie du pasauliai susijungia.
Karmanė: Įdomu, ar kas nors pastebėjo tą mažą vorą, kuris mezga savo tinklą tarp suolų? Net ir šioje žmogaus sukurtoje erdvėje gamta randa savo vietą.
Eva Karma: Prisimenu, kaip vaikystėje su tėvais žiūrėdavome į šį pastatą iš tolo. Tuomet jis buvo radijo gamykla. Kaip keista dabar sėdėti čia ir matyti jį tokį, koks turėjo būti nuo pat pradžių.
Sėdėdamas ant šio kieto medinio suolo, jaučiu, kaip mano mintys ir jausmai susilieja su šios vietos istorija. Bažnyčios tyla ir erdvė leidžia man panirti į save, apmąstyti savo kelionę ir gyvenimą. Nors suolas nėra pats patogiausias, bet jis tapo mano apmąstymų ir įkvėpimo šaltiniu šį popietę Kauno Prisikėlimo bažnyčioje.