Sėdžiu ant suoliuko Kauno geležinkelio stoties pagrindiniame vestibiulyje, stebiu aplinką ir žmones. Šis pastatas toks didingas, su aukštomis lubomis ir kolonomis – tikras istorijos liudininkas.
Bambatė burkšteli: “Ai, tie šiuolaikiniai keliautojai. Visi su tais išmaniaisiais, net nepakelia akių nuo ekranų. Mano laikais mes kalbėdavomės, žiūrėdavome pro langus…”
Vilkaldas įsiterpia: “Bet pažvelk, kokia graži ta mūsų Kauno stotis. Kiek istorijos čia slypi! Per šiuos vartus žengė tūkstančiai lietuvių – vieni grįžtantys į Tėvynę, kiti išvykstantys jos ginti.”
Karmanė stebi: “O, žiūrėk, koks įdomus augalas ten kampe prie lango. Atrodo kaip koks fikusas. Įdomu, ar jis čia auga nuo sovietmečio?”
Genvaldas filosofuoja: “Kelionės pradžia ir pabaiga – tai kaip gyvenimo metafora. Albertas Camus yra pasakęs: ‘Kelionė kaip didžiausia ir rimčiausia mokykla suteikia mums galimybę iš naujo atrasti save.'”
Aš, Eva Karma, prisimenu: “Ech, kiek kartų esu čia laukęs traukinio, bet nematęs pastato. Kiekviena kelionė buvo tarsi mažas nuotykis, naujos patirtys.”
Sėdžiu toliau, stebiu praeinančius žmones. Vieni skuba, kiti lėtai vaikšto apžiūrinėdami stotį. Kiekvienas su savo istorija, savo kelione. O aš – tik stebėtojas, renkantis mintis ir įspūdžius šiam ypatingam suoliukui geležinkelio stotyje.