Prisėdau ant įdomaus pusapvalio suoliuko Kauko laiptų papėdėje. Diena graži, saulėta, o medžiai aplinkui skleidžia vėsų pavėsį. Atsipūsti po kopimo tikrai malonu.
Bambatė tuoj pat pradeda: “Ką čia pristatė tų keistų skulptūrų? Anksčiau buvo paprasčiau – laiptai ir tiek. Dabar visokių modernių nesąmonių prikaišioja…”
Vilkaldas ją nutraukia: “Nagi, Bambate, šie laiptai – tai Kauno simbolis! Jie jungia Žaliakalnį su centru, tarsi tiltas tarp dviejų miesto dalių. O tos metalinės pėdos – tai menininko vizija, galbūt simbolizuojanti visus, kurie čia kopė.”
Karmanė įsiterpia: “Žiūrėkite, koks įdomus augalijos kontrastas – viršuje tankus miškas, o čia apačioje – kruopščiai prižiūrima veja. Ir ta skulptūra tarsi išnyra iš žemės…”
Keista pėda
Genvaldas susimasčius taria: “Šie laiptai man primena gyvenimo kelią. Kaip sakė filosofas Konfucijus: ‘Kelionė tūkstančio mylių prasideda nuo vieno žingsnio.’ Taip ir mes, kopdami šiais laiptais, žingsnis po žingsnio artėjame prie tikslo.”
Aš, Eva Karma, prisiminiau: “Būčiau Kauno studentas, būtų tekę bėgti šiais laiptais aukštyn, vėluojant į paskaitas! O dabar štai, sėdžiu ir grožiuosi. Kaip keičiasi perspektyva su laiku…”
Sėdžiu toliau, stebiu praeinančius žmones. Vieni lėtai lipa aukštyn, kiti energingai bėga žemyn. Kiekvienas su savo istorija, savo kelione. O aš – tik stebėtojas, renkantis mintis ir įspūdžius šiam ypatingam suoliukui prie istorinių Kauko laiptų.