Gegužės viduryje Kauną drebino motyvacinis renginys mokiniams. Idėja paprasta – pasisako garsūs žmonės apie savo pasiekimus, pasidalina savo patarimais. O renginio įdomumas prasidėjo dar prie įėjimo – mokinius tikrino, ar nesineša maisto. Spėkite, kaip pas mus su moksleiviais ir maistu. Jo prie įėjimo kaupiasi tiek, kad maisto užtektų kelioms dienoms.
Renginys prasidėjo kaip koncertas. Magiškai, garsiai. O tada – paskaita. Prietemoje. Aš pats jau pirmą minutę mažai girdžiu. Nes triukšmas nuteikė šokti, bet ne klausytis. Na pasiklausom. Pirmasis garsus buvo Vidas Bareikis, kuriam tai yra jau ketvirtas susitikimas Vibelifte. Realiai tai jau 8 renginys iš eilės.
Nuotaika tokia, kad tuoj pradėsime šokti. Tiesa, pabaigoje tai ir buvo – DJ Nevykėlė. Beje, o kodėl tas, kuris tapo garsus, save vadina Nevykėle? Kažkada sužinosiu, pasidalinsiu. Bet grįžkime prie Vido Bareikio. Jis pamatęs dokumentinį filmą apie Travis Scott, kaip jis dainavo “Look, mom, I can fly”. Tada keliaudamas Juodkrantės miškais Vidas sumetė ir savo garsiąją dainą. Po žingsnį. Tai tekstas, tai mintis iš Jacky Jan. Tai – Vandamas. Taip po žingsnį randa įkvėpimo ir pavyzdžių, ir…. daina atsiranda.
Vidas Bareikis dalinasi, kaip jis ugdo savyje kūrybą. Ir pataria daug skaityti, žiūrėti filmus, taip po truputį dėliotis savo gyvenimo ateitį.
“Pašėlusiai drąsiai” – Gabija Skučaitė ir Remigijus Žiogas garsiai kalbėdami ateina su dovanomis ir su SLIDO klausimais. Ir užduoda klausimą dalyviams, ar patinka testai. Atsakymas buvo puikus…. NEEEEEEEE.
Klausimai įdomūs, geri (bet tik vedantiesiems, nes jie reklamavo savo mokyklą). Kas yra, pavyzdžiui, didžiausias gyvenimo nuotykis. “Vestuvės” – aš atsakiau. Bet čia aš, suaugęs. O kaip su jaunimu? Taip, atsakymas buvo tas, kurio nori rengėjai. Prizas – kolonėlė, eurai… Aš dabar galvoju, kad dabar motyvuojuosi pataikyti su atsakymais, kurie nėra mano nuomonė. Ne, negerai. Ačiū aukštajai mokyklai SMK už renginį, bet aš sumokėjau kelias dešimtis eurų ne tam, kad gaučiau reklamos. Bet iš kitos pusės noriu ir pagirti – aš matau drąsius SMK dėstytojus, kurie veda didelį renginį. Kas dar iš mokyklų gali pasigirti tokia drąsa sukaupti Žalgirio areną, pilną paauglių visai dienai? Šaunuoliai. Drąsu.
O dabar grįžkime prie motyvacinės temos. Kas mus motyvuoja siekti ir augti? Čia gerai pasidalino Sergej Maslobojev. “Baimė ir malonumas – du dalykai, kurie verčia judėti”. “Tu pats esi už save atsakingas”. “Jeigu nori būti sėkmingas, turi siekti skausmo, kad pasiektum malonumą”. Sergejus ir apie priklausomybes gerai pasakė – kai eini tiesiai prie malonumo, vėliau prieisi prie skausmo. Sergejus yra kilęs iš Klaipėdos gatvių, yra pridaręs kvailysčių. Jas turėjo patirti, kad galėtų tapti tuo, kas yra dabar. “bandykit”. Sergėjus dabar pradėjo net daryti ir podcastus. Jis savo pašnekovams užduoda vieną svarbų klausimą “Ar esi laimingas?”. Jeigu esi laimingas, darydamas tai, ką pasirinkai, tu esi “prakeiktas sėkmei”. “Niekada ne vėlu” – Sergejaus pranešimo pavadinimas.
Ačiū kovotojui už pasidalinimus apie savo asmeninį gyvenimą. Bet kas mane labai užkabino, tai dideli jaunuolių kiekiai, kurie tiesiog pakyla ir išeina. Jiems prie pat yra atsakymai apie jų gyvenimą. Sergėjus pateikia atsakymus, kaip padaryti esminius gyvenimo posūkius, o jaunimas tiesiog pakyla ir eina. Dar iki pietų liko vienas pranešimas, o pusė salės jau išėjo. Va čia aš pradedu matyti kažkokį paslėptą atsakymą.
Indrė Kavaliauskaitė, pradėjusi kelią Kauno J. Jablonskio mokykloje, labai įdomiai parodė save per du pavyzdžius – Indrė iki posūkio ir Indrė po posūkio. Prieš pristatant jos posūkį, pasidalinsiu Indrės mintimis ir įžvalgomis. “Vaikai į lauką išeina pažaisti rečiau nei kaliniai”. Indrė pateikė įdomų pavyzdį – vizualizaciją. Stiklainyje svarbu pirmiausia įdėti svarbiausius dalykus, o tik paskui galima pridėti smėlio. Jeigu pradėsime nuo smėlio, svarbūs dalykai vėliau nebetilps į stiklainį. Taigi, svarbūs dalykai yra tie didesni kamuoliukai, o smėlis yra tie mažieji malonumai.
Taigi kas yra tas Indrės lūžis? Universitete mokėsi teisės, vėliau pradėjo linksminti žmones scenoje. Kaip ji sako – “padarau ir pamirštu”. Tai ir yra įgūdis, kai atrodo tuos mažai prasmingus dalykus paverčia tiesiog keliu. Jis ir leido pereiti, kaip ji sako daug dalykų kiaurai sienas. Taip iš lėto pradėjo surinkti atsakomybes. Tai pradžiai verčia, tai veda renginius. Ji prisimena, kiek yra sekundžių kiekvieną dieną, o tada kai gyvenimas pateikia siūlymą, ji tiesiog ima. Pavyzdžiui, Eurosport transliacija. Tiesiog nereikia nieko kaltinti, imi ir darai. Tiesiog su 86400 sekundžių. Fizikos nemėgo, o tada susiėmė ir .. padarė. Panaudok visas savo dienos sekundes. Atsiminkit skaičių – 86 400 sekundės. Kaip jas panaudosite? Beje, pabaigai Indrė labai akcentavo sveikatą. Kad ir paprasčiausias miegas. Ta pati problema 3 valanda nakties atrodo kitaip, nei 3 valandą dienos.
8 kambarys akcentuoja, kaip yra svarbu grupė. Buvo epizodai, kai norėjosi pasiduoti ir muzikos nelaikyti pagrindine veikla, bet draugų ryšys leido išsaugoti savo pasirinkimą (Karolis dėkingas Deividui, kad vienas kitą sugebėjo motyvuoti). Taip svajonė muzikai nuo 4 klasės vėl sugrįžo kaip pagrindinis pasirinkimas. Muzikos pasaulyje labai labai didelė konkurencija dėl apdovanojimų. Bet geriausiai turėti ne didelį apdovanojimą, o nedidelį palaikančiųjų ratą.
Kokie sunkumai yra muzikanto kelyje? Jų daug, tai ne tik konkurencija ar pinigų trūkumas. 8 kambarys siūlo labai paprastą testą – pagalvokite, ar sutiktumėte tai daryti ilgą laiką negaudami pinigų.
Vėliau kuriant muziką reikia matyti bangas. Kiekvieną kartą keičiasi temų aktualumas. Kaip muzikantas turi jausti, kurie metai yra tavo, o kurie jau bus ne tavo, jeigu nenori išduoti savo pasirinktos temos. Ką geriau rinktis – vieną milijoną vienus metus plojančių gerbėjų ar 7 tūkstančiai nuolat laukiančių jūsų kūrybos? Jei renkatės antrą variantą, kaip 8 kambarys, tada nuolat keliausi į studiją ir kursi. Pati kūryba suteikia didelį pasitenkinimą.
Deividas mini, kad po koncertų juos aplanko tokia mergina Adrija. Pradžioje gavo statulėlę. Vėliau – kitos dovanos. Va tokie žmonės, kurie besąlygiškai palaiko, labai įkvepia. “Būkite alkani, nes taip pasieksite daugiau. Sotus nepakils. Žiūrėkite, kas yra jūsų, burkite savus žmones aplink save. Bet kartu ir atsipalaiduokite, gyvenimas nėra vien tik rezultatai”.
Šarūnas Kezys, motokroso specialistas, 2018 metais taip Guinness rekordininkas (įvyko Dubajuje, sukimasis ratu ant vieno rato, tas rekordas dar vis priklauso jam) dalinasi, kad didžiausi pasiekimai nebūtinai siejasi su gerais pasirinkimais. Visas jo asmeninis gyvenimas prasidėjo nuo tada, kai iškeliavo iš tėvų. O tada atėjo mopedas su daug paklydimų, kitas motociklas, kur jau nuo 17 metų važinėjo (ir pradėjo nelagaliai, nes dar negalėjo turėti teisių).
Taigi, kaip sako Šarūnas, net lengvi klystkeliai gali vėliau privesti prie aukštų pasiekimų. Jo pasiekimas – gauti užsakymų iš tokių firmų kaip Mishellin. O pradžioje gaudavo labai daug neigiamų atsakymų, kad užsiiminėja nesąmonėmis. Gerai taip pat turėti draugų, jie ir vertingas nuotraukas padarys, ir pasakys, kada “jau pergazuoji” (perlenki lazdą į netinkamą pusę).
Ant vieno rato pervažiavo visą Kačerginės ratą. Tai padarė ne su savo modifikuotu motociklu, o su standartine “britva”. Leidimas sau išeiti iš komforto zonos leidžia pasiekti ir tai, kad dabar dirba su pasauliniais prekių ženklais.
Gyvenime jam tenka susidurti ir su daug “heito”:. Bet tai vis tiek nestabdė jo nuo nesąmonių darymo. Tarkime, kad ir klipas apie važiavimą sniegu. Peržiūrų tik pora tūkstančių. Bet tarp to tūkstančio buvo ir vienas reikalingas žmogus, kuris paskambino.
Šarūnui Keziui dabar yra 30 metų. Jau virš 20 metų sėdi ant motociklo. Ir greta važinėjimo jam dar padėjo labai iškilti ir socialiniai tinklai. Taip jis vis labiau tapo žinomas. “Ne pinigai svarbiausia, o tai, ką tu su jais darysi”. Jis save pristato bedarbiu, bet darančiu, ką nori.
O norėtumėte tapti pareigūnu? Ar žinote, kokia yra didžiausia pareigūno svajonė? Vieną dieną nusivilkti uniformą ir žinoti, kad nebuvo iškvietimų. Mama nenukentėjo nuo tėčio, jaunuolio neteko suimti…. Tą dieną niekas neįvyko. Tai geriausia diena.
Ką galvoja pareigūnas Dalius Mackela apie jaunimą? Dabartinis jaunimas turi labai didelius pasirinkimus. Bet iššūkiai yra ne mažesni, nei tai buvo anksčiau. Darius skaito pastabą apie sūnų “ėjo į tualetą per pamoką po ilgosios pertraukos”. Ir ką daryti? Ar negali jaunuolis norėti eiti į tualetą? Gali. O pirmiausia suaugę žmonės turi išmokti gerbti jaunimą. Pareigūnui tenka sutikti daug žmonių, kurie jaučiasi nereikalingi. Ir net nedidelis pokalbis, kavos puodelis padaro stebuklus. Tai kaip vadintumėte profesiją, kuri duoda galimybę prisiliesti prie kitų žmonių gyvenimo, pakeisti likimus net nedideliais pokalbiais?
Kaip smagu matyti pareigūną, kuris dirba savo darbą jau 26 metus, apie darbą kalba tai, kad jis nieko nedavė finansų prasme. Bet ne, tai yra darbas, kuris davė galimybę. Galimybė padėti tiems, kurių tu net nepažįsti. Kad net ir su nepatogaus elgesio žmonėmis. Dalius pateikia pavyzdį, kai pareigūnai po pokalbio su šeimos smurtautoju pasiekė, kad po sulaikymo grįžęs tėtis atsiprašė savo šeimos. Ką jie sugebėjo pasakyti? Sūnus, kuris iškvietė policiją, sužavėtas tėčio elgesio pasikeitimo, nusprendė vėliau tapti pareigūnu.
Kodėl mokytis visko yra bloga strategija? Su tokia mintimi ateina Justė Arlauskaitė. “Vienas didelis smirdantis šūdas” – štai ką apie švietimo sistemą galvoja Jazzu. Auga vaikas, kurios neduos šitai sistemai. Dainininkė ir dainų autorė (taip save pristato Jazzu) anksti suprato, kur eina jos gyvenimas. Jos misija buvo iš karto aiški, nors kitiems atrodo labai vaikiška.
Fizikai ir chemijai Jazzu buvo netalentinga. Bet talentinga literatūrai. Na ir ką padarysi, kodėl ji turi mokytis nesąmonių, o nori mokytis muzikos. Švietimo sistema verčia mokytis visko. Vaikai neturi pildyti mūsų svajonių, dėl to ji yra dėkinga tėvams, kurie leido pasirinkti ir tęsti bei auginti savo pasirinkimą. Jazzu labai stipriai sako “sušikta švietimo sistema”. Iš turėtų 20 mokytojų Justė gerbia tik du. Jos manymu, geriau žmonės tegul pasirenka vieną savo mėgstamą sferą ir ten tegul tampa geru, tobulu.
Jazzu palinkėjimas jaunimui rinktis savo autentišką kelią. Yra daug nereikalingų dalykų, tame tarpe yra ir nereikalingų žmonių. Nereikia bandyti patikti visiems. Nereikia visur visko norėti, nereikia į viską per daug rimtai žiūrėti, gyvenimas kartu yra ir tiesiog paprastas žaidimas. “Neklausykite kitų niekada, klausykitės savo širdies” – Justės baigiamasis patarimas.
Jazzu taip pat išmoko švęsti savo pasiekimus. Anksčiau labai save talžydavo, o dabar mokosi švęsti gyvenimą kasdien. Net jeigu nėra progų, jas galima susikurti. Tarkime, jos pavyzdys – koncertas su Leon Somov 20 metų susipažinimo proga.
Mantas Kalnietis link pasirinkimo savo gyvenimą sieti su krepšiniu ėjo iš lėto, žingniais. Ir pradžia yra ne būrelis, o draugų matymas, kaip jie būrelį pradeda rinktis kaip tikslą tapti temos profesionalu. Mantas mini, kad vėliau suprato, kad krepšinis nėra darbas, tai yra ir lieka žaidimas. Būtent dėl to pas jį buvo ilgiausia motyvacija.
1993 metų lapkričio vieną dieną pradėjo žaisti krepšinį. Paskutinė krepšinio savaitė, 30 metų vėliau, taip pat buvo labai įsimintina. Per šią kelionę Mantas susirinko tokią išmintį apie gyvenimą.
- “Atraskite tuos žmones, kuriais pasitikite, tai neturi būti vienas žmogus, tai gali būti jų būrys”. Mantui tai buvo jo gydytojas ir psichologas, savo srities profesionalai.
- “Man prieš klasę atsakinėti buvo sunkiau, negu prieš didelę dabartinę kelių tūkstančių auditoriją. Viskas yra išmokstama”
- “Jeigu sulauksi neigiamų komentarų, juos tiesiog pragyvenk. Bus 20 tų,kurie palaikys, 20 – kurie varys, likusieji svyruos link tų, kurie geriau girdisi. Girdėk viską ir mokykis”.
Mantas dabar baigęs krepšinio karjerą keliauja toliau. Taip, skausminga patirtis, nes po traumos jau negalėjo būti tuo geriausiu. Norėjo, kad jį prisimintų kaip gerą žaidėją. Dabar jis yra futbolo klubo prezidentas.
“Ar yra žmonių, kuriems įdomus futbolas? Tuomet paimkite mobilius ir instagrame pasekite Kauno futbolo klubas “Žalgiris”. Štai ir pirmas žingsnis, jei nori augti kažkokioje temoje. “Laikykite degančias akis”
21 metų Nedas Zimantas, standup komikas, “Bazaras bazaras”, “Mokyklos istorijos”, “Maibacho atvežimas iš Olandijos” darbų autorius turi ką pasakyti savo jaunai kartai.
“Aš turėjau svajonę juokinti žmones” – taip savo pasirinkimą įvardija Nedas. Net jeigu dar nežinote, ką veiksite po mokyklos, Nedas pataria “prisiminkite savo vaikystę, prisiminkite, ką mėgote daryti; ten yra tyriausi norai, vėliau kiti žmonės nutolina jus nuo jūsų”. Nedas taip pat pataria nebijoti klaidų. “Klaidų nėra”, tiesiog arba pasimokome, arba ne. Net ir garsiausi komikai yra kalbėję į tylą. Net komiko veikloje yra bangos, kažkada pakyli, kažkada nusileidi. Taigi, net dabar nesi ant bangos, žinok, tuoj bus pakylimas.
Nedas taip pat pataria skaityti. Ne viską, bet yra dalykų, kuriuos perskaičius tai paliks pėdsaką gyvenime. Kaip pavyzdį pateikia terminą ‘stojiškumas’. “Suraskite tai knygose”.
Vyresni žmonės sako jauniems, kad jauni dar nieko nesupranta. “Gal visgi reiktų nustoti klausyti, ką kiti sako, ir klausyti savęs”.
Marijonas pasijautė senas, bet labai drąsiai paklausė “O ko jūs norite?” Gali būti, kad jaunimas dabar žino daugiau, nei vyresnieji. Atsakė į trumpus savo tris klausimus (Kaip sukūrė tris milijonus, ar galima nusifotografuoti, ar galite padainuoti?). Per minutę.
Marijonas taip ir išėjo. Bet padarė stebuklingą dalyką – paklausė jaunimo, ko jie nori. Tie pasakė “Padainuoti”. Jaunimas net parinko dainą. Tai yra nuostabu, nes visi dainavo kartu, visi ėjo link scenos, o ne nuo scenos.
Kaip tai paprasta. Tiesiog paklausk jaunimo, ko jie nori. Jie pasakys. Ir dalyvaus. O tu, daini