“Tolerastas, tolerastas…” pasigirsta tolumoj balsas. Ir beje šis balsas Lietuvos padangėje vis garsėja. Bet tik epizodiškai, tik tam tikrose žiniasklaidos priemonėse, tam tikrais laikotarpiais. Paskui vėl aprimsta. Grubus žodis, užmestas ant vertingos žmogiškos savybės.
Kai iškilo Stambulo konvencijos tema – vėl buvo metama toji žeminimo artilerija žmonėms, kurie kvietė įgyvendinti šio dokumento keliamus tikslus. Kaunas ir Pride paradas? Vėl norisi kažkam grubiai kovoti už savo vertybes, o tuos palaikančius išvadinti tolerastais. Ir štai vėl mūsų tautai atėjo išbandymas – nelegalių migrantų banga iš Baltarusijos. “Ne, mes jų neimsime…” – atsakė savivaldybės į paklausimą, ar prisidės prie pasienio savivaldybių iššūkio kur nors laikinai sulaikytuosius apgyvendinti.
Hmm, kyla įtampa. Taigi, kas čia yra tas stiprus žmogus? Tas, kuris tvirtai saugo vertybes? Gal net su agresijos atspalviu sako “mums tų daug lyčių nereikia?”, “gal nereikia čia tautos erzinti ir demonstruotis”, “neleisti jų per sieną”. O gal tas, kuris į šią temą pažvelgs … tolerantiškiau. Leiskite parodyti jums vieną aspektą – tolerancija kaip žmogiška stiprybė.
Savybė, kuri augo lėtai ne vieną šimtmetį
Negalima jų žudyti. Tai viena iš pirmųjų minčių, užfiksuotų 1579 m. Utrechto unijoje, kad negalima persekioti žmonių už jų tikėjimą. O tuomet prieš 5 metus Paryžiuje 1572-ais metais vyko baisioji Baltramiejaus naktis. Tiesiog ėjo naktį gatvėmis ir žudė truputį kitaip tikinčius (nužudytas ne vienas tūkstantis hugenotų). Atrodo, pavyzdys per toli? Pasižiūrėkite filmą “Ruandos viešbutis”. Nors jis buvo sukurtas beveik prieš dvidešimt metų, iki šiol asmeniškai liko skaudus įspūdis apie tai, kaip greitai žmonės gali tapti žiaurūs truputį kitokiems. Atkreipkite dėmesį, antrą kartą naudoju žodį “truputį”. Kiek jėgų bei drąsos turėjo turėti viešbučio vadybininkas Paul Rusebagina, išgelbėjęs šimtus, kai aplink žuvo šimtai tūkstančių.
Taip, nesantaika tautiniu ar religiniu pagrindu turi tiek daug pavyzdžių, kaip pas mus įsijungia žiauriausi būdai, kuriuos mes pateisiname labai paprastai – “ko čia jiems”. O tas įsijungimas gali įvykti taip greitai ir taip nevaldomai. Iki šiol Lietuva bando suprasti, kas įvyko su mūsų piliečiais žydais, iki šiol Europa negali suprasti, kaip Serebrinecoje visai neseniai įvyko tokios žudynės. Ir po tokių pamokų suprantame, kad ne žudymas yra mūsų jėga, o gebėjimas būti su kitokiais, TRUPUTĮ kitokiais.
Per grubius pavyzdžius pateikiu? Gerai, pakeliaukime į kurį nors Lietuvos mažą miestelį. Aš jums pradėsiu sakinį, o jūs pabandykite pasakyti, ar suprantama ir normalu, kas įvyko. “Per vietos jaunimo ir atvykėlių iš Pasvalio muštynes buvo nužudytas devyniolikmetis…” Ah, deja. Bet paklausus, kas, kur ir kaip, neretai išgirsite vieną paprastą “teisingą” frazę: “ko jie čia važiavo?” Galima dar pridėti sakinį “mes jų prie savo mergų neprileisime…”. Taigi, tuos kitus iš kito kaimo galima mušti. Tokios tiesos aplinkoje teko užaugti ir Vilniuje. Man užtenka būti ne iš to rajono, kaip rizika paauga (bent jau mano jaunystės laikais). O realiai aš esu tik TRUPUTĮ kitoks, iš kito rajono.
Gal dar per grubūs pavyzdžiai?
Nepriėmimas – kasdienybė, kurios realiai nereikia
Jei pakeitėte gyvenamą vietą ir atvykote gyventi į kitą miestą ar kaimą, spėkite, kiek laiko turi praeiti, kol vietiniai jus priims į savo “gentį”? Daug žmonių taip ir jaučiasi – atėjūnai, nors gyvena naujoje vietoje gal jau virš 30 metų. Net jei ir daug daug gero padarė savo pasirinktam rajonui, vis tiek jie – atėjūnai. Gal tai ir nėra blogas žodis pats savaime, bet jis vis akcentuoja tą TRUPUTĮ kitokį bruožą. Pažiūrėkime gausybę kitų pavyzdžių: žmogus, kuris nemato, nenori, kad su juo daugiausiai kalbėtų apie neregystę. Paauglys, kuris nukentėjo nuo prievartos, nenori, kad savo mokykloje būtų įvardijamas kaip auka. Vyresnio amžiaus žmogus jauname kolektyve nenori būti nuolat išskiriamas dėl savo amžiaus, kad jam sunkiau išmokti technologijomis grįstus sprendimus darbe. Dar pavyzdžių? Paklausinėkite suaugusių žmonių, kurie užaugo globos namuose, kaip dažnai jų gyvenime norėjosi slėpti šią savo gyvenimo patirtį. Paklauskite žmogaus, kuris turėjo problemų su alkoholiu, bet jau virš 20 metų yra blaivybės kelyje. Kai tik jis pasako “taip, aš buvau priklausomas nuo alkoholio…”, kaip jį nuoširdžiai priims dabartinė jo aplinka? Yra gerų tolerancijos pavyzdžių, deja neretai mes turime slėpti dalį savęs, kad būtume priimti, kad nematytų tų TRUPUTĮ kitokių bruožų, o jais priskirtų, lyg būtume iš kitos planetos.
Ar galima greta jūsų gyventi?
Užduosiu provokuojantį klausimą – ar sutiktumėte, kad pas jus gatvėje kaimynystėje apsigyventų tiurkų kipčiakų kelios šeimos, atidarytų kavinę, greta turėtų maldos namus? Ne? O gal taip…
“…visi brunetai, tamsiaveidžiai, kumpanosiai, būdingais truputį išsišovusiais skruostais ir netgi barzdos, kurių paprastai neskuta, nesuteikia jiems rytietiškų bruožų“ – dailininko Vincento Smakausko 1841 m. prisiminimai apie karaimus. Atrodo, tikrai savi, Vytautas gi juos pakvietė. O jeigu pasakysiu, kad jie yra tiurkai kipčiakai…. Taigi, pakartosiu klausimą, ar sutiktumėte, kad greta jūsų įsikurtų tiurkai kipčiakai? Ir gali būti, kad atsakymas dabar bus taip, nes tai gi yra karaimai. Kodėl? Nes per 600 metų mes juos pažinome. Atkreipkite dėmesį, “pažinome..”. Tolerancija TRUPUTĮ kitokiems auga, kai tik vis daugiau sužinome.
Jei turite savo giminėje žmonių, kurie ragavo migranto duonos, ar nepastebite, kad jie jau rečiau kietai sako “NE visokiems babajams”. Kodėl? Nes jie juos jau iš arčiau pažino. Vėl tas pats akcentas. Štai jautri tema – ar nepastebite, kad tie, kurie savo rate turi homoseksualių draugų, žymiai tolerantiškiau reaguoja į LGBT+ bendruomenės siekius savo teisių užtikrinimui? Kodėl? Nes labiau pažino. Pakartotinai apibendrinsiu: tolerancija – tai didesnis žinojimas. Ar gali tai būti vadinamas sutrikimu ar silpnybe? Ne.
Tolerancija – stipriųjų bruožas
Lotyniškai tolerantia apibrėžia stipriųjų savybes – pakėlimas, kantrybė, pakanta. Merriam Webster žodynas aiškiai pasako – tai gebėjimas iškęsti skausmą ir sunkumus. Tai – teigiamas priėmimas ir atlaidumas kitam požiūriui, kitoniškumui bendrai. Tai – leidimas kitokiam būti, daryti ir veikti. Mes savo kalboje turime gražų kitą žodį – pakanta. Pakantumas kitokiai pasaulėžiūrai, gyvenimo būdui, papročiams. O nuo savęs pridėsiu – TRUPUTĮ kitokiam. Kuo labiau įsigilini į kitų žmonių istorijas, supranti, kiek daug panašumų ir kiek nedaug skirtumų mes teturime.
Abejingumas nėra tolerancija
O dabar pabaigai – svarbus akcentas. Tolerancija nereiškia kito gyvenimo būdo ar pasaulėžiūros perėmimo, tolerancija reiškia tik teisės kitiems gyventi pagal savo pasaulėžiūrą suteikimas. Ir pasakiau aš ne savo mintį, o perdaviau mums Viktoro Franklio mintį. Vienos universiteto profesorius psichoterapeutas turi iš patirties ką papasakoti, ką gali netolerancija. V. Franklis pats buvo uždarytas koncentracijos stovykloje. Kodėl? Todėl, kad buvo truputį kitoks. Jo tėvas, motina, žmona, brolis buvo truputį kitokie, jų neliko. Tokia patirtis atvedė prie vienos svarbios išvados – netolerancijos šaknis – baimė. Kitokių žmonių, grupių, nacijų, patirčių baimė. Ar norite, kad ji jus valdytų? Geriau jau jus valdo žinojimas.