Mokykla su savo pažymiais paliko vieną ne patį geriausią pėdsaką – kartais nuolatinį procesą viską vertinti aplinkui. Nuo paprastų sąvokų gerai/blogai iki sudėtingesnių skalių: 1-10. Gerai, pakankamai, tobulai, nuostabiai, tobulintina. Tai paskui mes kartais taikome ir tose sferose, kur tai reiktų daryti arba labai atsargiai, ar gal visai nereiktų. Viena iš tokių sferų – buvimas su savimi.
Markas Tvenas kartą pasakė: “Sunkiausia vienatvė yra tada, kai nesijauti patogiai su savimi”. Paprasta ir taiklu. Jei išmoksti priimti savo bruožus, save, savo silpnybes, gyvenimas gali turėti daug gražesnes spalvas. Gėdos ir nevertingumo tyrinėtojai (tarkime, Tara Brach ir kt. ) pastebi, kad savęs nuvertinimas, gėdijimasis dažnai sukuria visą eilę kitų problemų. Tai ir santykiai, ir darbo iššūkiai, galiausiai mūsų kūrybiškumas.
Gebėjimas priimti save yra mokėjimas priimti save tokį, koks esi, o ne tokį, kokiu pageidauji būti. Ar ko iš tavęs tikisi kiti. Tai kartu labai išlaisvina ir iš nuolatinio nerimo, ką kiti žmonės apie tave pagalvos. Savęs priėmimas yra kartu ir pasitenkinimo jausmas, žinant, kad kai kur esi labai pažeidžiamas, žinant, kad anksčiau padarei dalykų, kurie nėra tinkami, žvelgiant iš šios dienos supratimo ir perspektyvos. Savęs priėmimas pradeda veikti stipriai tada, ne kai priimi vien geruosius savo bruožus, bet kartu ir tuos nevertinamus ar nuvertinamus aspektus.
Savęs priėmimas taip pat labai siejasi ir su laimingumo jausmu. Tai kaip du kompanjonai. Priėmimas – tai tiesiog atsipalaidavęs aš, matantis ir priimantis, save, gyvenimą, tekantį aplink. Deja tai nėra taip paprasta. Žmogus gali vesti nuolatinę savęs tobulinimo kovą kiekvieną dieną. Tos nuolatinės abejonės, ar tu geras, ar tave galima mylėti, ar tokį save galima rodyti pasauliui.
Čia svarbu paminėti, kad liūdesio ir nusivylimo jausmai irgi yra sudėtinė gyvenimo dalis. Juos irgi turime išmokti priimti. Bet nepaversti jų jėgos į instrumentus kovoti su savimi. Tiesiog mokykimės liūdėti ir toliau priimti save. O jei norime ką nors keisti, tai darysime neplakdami savęs. O tiesiog įvardindami, kokie tiksliai esame, kas gaunasi, kurlink norėtume toliau judėti, su kokiais žmonėmis bendrauti. Dėkingumas – geras jausmas, bet kartu ir geras būdas priimti tai, kaip mane mato kiti žmonės. Bet kitų žmonių kritika neturi sukelti saviplakos. Pirmiausia – dėkingumą, kad parodo, kaip mus mato. Tada – savęs priėmimą, pokalbį su savimi, ar galime tokie būti, ar norime ką keisti. Galiausiai, ar tikrai mus tiksliai mato. Nusprendus ką keisti, turime aiškiai įvardinti, kad tai darome ne dėl to, kad kiti prašo, bet kad mes nusprendėme pasitarę su savimi eiti link kitokio ryšio su aplinkiniais žmonėmis. Jei nenusprendėme, padėkojame kitiems dėl atgalinio ryšio ir toliau būname su tokiais savimi ir savo gyvenimu. Vadinasi, jis man toks tinka.
Nepamirškite, žmogaus psichologija tokia – labiau kreipiame dėmesį į neigiamus dalykus. Taip gamta mus užprogramavo, turime laiku pamatyti pavojus. O kai gera, tada darosi ramu, net mieguistai ramu. O negatyvūs jausmai verčia smegenis dirbti daug stipriau. Priimkime ir tai. Kūnas ir mintys naturaliai labiau koncentruosis į neigiamas sferas. Bet tik neįjunkite saviplakos. Įjunkite savistabą ir savęs priėmimą. Tai nebus paprasta. Bet geriausia tai pradėti nuo paprastos sutarties su savimi – mokausi ne tobulinti save, o priimti save. O tada tas “aš” pats nuspręs, kur, koks ir su kuo bus. O aš savo “Aš” jį nešiu savo rankose ir glėbyje.
Pabandykite dar vieną frazę, kaip ji suveiks: “aš atleidžiu sau”. O dabar toliau į gyvenimą. Ir gyvenime toliau rinkti ne tikslus ir savęs tobulinimo programas, bet kitokius sąrašus: mano pereiti sunkumai, mano dienos pasiekimai, mano savęs apkabinimai.