Daugelis mokyklų vadovų patvirtina, kad nors jų mokyklos skatina mokinių socialinį ir emocinį ugdymą, formalios programos įdiegimas yra sudėtingas dėl paprasto dalyko – laiko trūkumo.
Daugiau nei 70% mokyklų vadovų, turinčių SEL programą, nurodė, kad didžiausias įgyvendinimo barjeras yra būtent laikas, o 46% mokyklų, neturinčių tokios programos, taip pat mini laiką kaip didžiausią diegimo kliūtį. Be to, mokytojų palaikymo ir tėvų įsitraukimo trūkumas taip pat yra svarbios problemos.
Mums, mokytojams, tai gali būti priminimas, kad mūsų įsitraukimas ir palaikymas yra gyvybiškai svarbus. Kaip viena direktorė sakė, turime praktikuoti tai, ko tikimės iš mokytojų – puoselėti ryšius ne tik su mokiniais, bet ir tarpusavyje.
Taip pat svarbu, kaip bendraujame su tėvais; turėtume vengti sudėtingos mokslinės terminijos ir dažniau juos informuoti, pavyzdžiui, per mokyklos naujienlaiškius ar socialinius tinklus. Tai padeda geriau suprasti ir palaikyti SEL programas.
Galiausiai, nors mokyklos vadovai pripažįsta, kad SEL programos yra tik vidutiniškai veiksmingos, jie taip pat teigia, kad mokyklos kultūra ir pamokos vedimo stilius skatina mokinių socialinį ir emocinį ugdymą. Taigi, turime galimybę ir toliau tobulėti, integruoti socialinius ir emocinius įgūdžius į akademinius mokymus.
Galbūt vertėtų apsvarstyti, kaip mes, kaip mokytojų kolektyvas, galime geriau išnaudoti turimą laiką ir išteklius, kad SEL taptų mūsų kasdienio mokymo dalimi, nepaisant iššūkių. Kas manote, gal turite kokių minčių ar patirties šioje srityje?
Daugiau apie tai galite paskaityti: https://www.edweek.org/leadership/whats-really-holding-schools-back-from-implementing-sel/2024/04