“Kurgi ne?”, pasakytų su sarkazmo šypsena žmogus, kuris dėl sudėtingo konflikto nesikalba su savo draugu jau antri metai, ar vyras, kuris dabar rašo pareiškimą skyryboms, ar partneris, kuris jau norėtų nutraukti bendrą verslo projektą su savo komanda. Ir apibendrintų: “geriau jau buvo gal net nesivelti į šiuos konfliktus”. Teismo salėse nuolat galime nugirsti istorijų, kaip žmonės nepasidalina žemės, pinigų ar kitaip ieško teisybės. Ir neretai šias istorijas lydi skausmas, įtampa ir pyktis.
Konfliktai retai yra kada priskiriami prie konstruktyvaus proceso, išskyrus gal sporto varžybas. Bet neskubėkime apibendrinti ir nurašyti visam gyvenimui konfliktą vien tik į skausmo pasaulį. Žmonės, kurie atrado naujus būdus, kaip būti ir spręsti konfliktus, nustojo jų vengti. Ir dar daugiau, jie patys pradėjo inicijuoti kai kuriuos konfliktus. Tai kur gi čia paslėpta esmė?
Problema – ne konfliktas, problema – netinkamas sprendimas
Esate greičiausiai girdėję apie “kovoti arba bėgti” reakciją. Ji yra tipinė gyvūnų pasaulyje, kai organizmas yra aštrioje streso būsenoje. Evoliucija gyvūnams (taip pat ir žmonėms) suformavo šią reakciją kaip reikalingą priedą, kad išgyventume. Sprendimas “kautis” ar sprendimas “bėgti” (dar vėliau yra minimas vienas sprendimas – “sustingti”) yra priimamas labai greitai. Sekundė dvi, ir jūsų jau nėra. Ilgiau galvojantys tiesiog ilgai negyvena.
O dabar perkelkime šią reakciją į savo kasdienybę. Draugas neklausdamas pasinaudoja jūsų dosnumu kavinėje ir užsisako maisto, aiškiai demonstruodamas poziciją, kad jūs apmokėsite, nors jūs apie tai net nekalbėjote. Galite nutilti, bet mintyse priimti sprendimą, kad daugiau niekada su juo kavinėse nesusitiksite (“pabėgti” reakcija), o gal su pykčio doze pasakysite, kad jums labai nepatinka šis elgesys, kai “lenda į svetimą kišenę” (čia gali būti ir sprendimas, ber dažniau tai yra “kovoti” reakcija). O ką dar čia galima padaryti? O pagalvokite – jis yra draugas, jūs tik ką sužinojote, koks jo požiūris į svetingumą. Bet dar ne viską sužinojote. Va nuo čia ir prasideda įdomioji dalis. Gamta išmokė spręsti greitai, o atsakymas slepiasi kitoje vietoje. Kur? O pirmiausia sutarkite su savimi, kad konflikto sprendimas – tai procesas, o ne greitas sprendimas. Tai ne vienos minutės, gal net ne vienos valandos pokalbiai, kas tarp mūsų atsitiko. Ir jeigu šie pokalbiai vyksta, tai ir … vyksta gyvenimas. O jei nevyksta, jūs tik ką atradote, su kuo ir kokiose situacijose bus jums sunku, kas jūsų nesupranta ar nenori suprasti. Brangūs, bet svarbūs atradimai. Bet jeigu pokalbis vystosi, mes vis daugiau pasakome, ko norime, ko tikimės, vis daugiau sužinome apie kitą žmogų, vis labiau suprantame, kaip atsidūrėme šioje situacijoje, vis labiau įvertiname, kuo šis žmogus ar jų grupė mums yra svarbi. Kol galiausiai priimame abiems dalinai priimtiną variantą tiek jau įvykusiai situacijai, tiek ateičiai. O ką tik ką gavome dovanų? Mes ir toliau galime su draugu susitikti kavinėje, mes žinome, kad galime kalbėti, net kai bus ir nemalonus incidentas. Ir mes labiau saugosime vienas kitą.
Vertybės – vėliava, vedanti neretai prie konfliktų
Deja didelė (ir čia gal net per silpnai pasakyta) konfliktų dalis lieka neišspręsta. Skausmas, pyktis, atstumas, nenoras daugiau atsidurti panašioje situacijoje. Kodėl gi taip yra? Paprasčiausiai mus mažai kas mokė, kaip elgtis konfliktinėse situacijose. Arba pamokos buvo visai netinkamos. Viena iš pagrindinių daugelio konfliktų priežasčių – skirtingos vertybės. Vieni vertina nuosavybę (“mano kambarys, mano šalis”), kiti – patyrimą (“keliaukime”) ar pagarbą (“aš parodysiu, kad mane reikia gerbti”). Gal to žodžiais tiesiai nepasako, bet skirtingos akcentuojamos vertybės ves mus prie konfliktų. Štai jums tipinis vertybių konfliktas: tvarka ir laisvė. Vienas vertina laiką ir punktualumą, kitas – galimybę bet kurią akimirką daryti bet ką. Ir pora galimai nesutars. Bet norisi paminėti kitą augančią vis labiau konfliktus lemiančią priežastį: “aš” ir “mes” kraštutinumai.
Kuo daugiau žodžio “aš”, tuo sunkiau
Ekonomikos augimas paskutinį šimtmetį paliko pėdsaką net tik žmonių gerbūviui. Keičiasi ir elgesys. Mes turime vis daugiau nuosavybės. Dar daugiau – vieno Mičigano universiteto tyrimo metu buvo nagrinėjami tekstai nuo 1790-jų metų iki 2012-jų metų. Buvo pastebėtas aiškus pokytis – vis labiau daugėjo žodžio “aš”, o mažėjo žodžio “mes”, “jis”, “kaimynas” ir pan. Egocentriškumas tekstuose pastebimai auga. Todėl neretai ir konfliktų varikliukas vis labiau stringa – vis labiau mažėja motyvas rasti MUMS naudingo sprendimo, vis labiau pradžioje pakanka tokio sprendimo, kur yra gerai tik MAN. Deja.
Bet lygiai taip pat ir kitas kraštutinumas yra sunkus – kai dominuoja tik vienas žodis “mes”. Šeimoje – tik mes, draugų rate – tik mes, poroje – tik mes, organizacijoje – tik mes. Žmonės paliks tokias draugijas dėl vieno labai svarbaus nepatenkinto poreikio – autonomijos. Kaip kartais besiskiriantys žmonės sako: “skiriuosi, nes turiu iš naujo atrasti save, ir ko man reikia iš gyvenimo”. Ir dėl to reikia skirtis? Kartais – taip, jeigu jūsų nemato ar nenori matyti, jeigu žmonės tam tikrose grupėse negali būti savimi, jie viską turi derinti tik prie grupės ar draugijos.
Norint spręsti konfliktus, apskritai norint išmokti būti su kitais, vienas iš pirmųjų žingsnių – aiškiai ir tinkamai įvardinti, ko jums norisi ir ko jums reikia. Gal dabar labiausiai norite miego, o jus tempia į šokius, gal norite pabūti viena, o jus nuolat kalbina, gal – paprasčiausiai liūdėti, o jus linksmina. Mes turime turėti ribas, apie kurias turi žinoti ir mūsų artimi žmonės. Taip, bus daug atvejų, kai derėsimes. Jeigu žmonių grupėse mes pasimetame, artėja momentas, kai sprogsite. O tada artimi kartais tik gestais rodys, kad nesupranta, kas su jumis darosi, kodėl jums viskas netinka ir nepatinka. Todėl net nuostabiose draugijose ar organizacijoje asmeninė erdvė ir asmeniniai poreikiai – būtina tema pokalbiams.
Konflikto sunkioji pusė – ”įkaitę” jausmai
Įsivaizduokite, kad kilo konfliktas su savo antrąja puse dėl pinigų. Kažkuris iš jūsų išleido šeimos poreikiams skirtus pinigus, nederindamas su antrąja puse. Šio konflikto galimos išeitys gali būti labai įvairios: nuo skaudžių frazių (“tau nieko negalima patikėti”), iki visiško nutylimo (“neturiu tau ką pasakyti”). Bet dažniausiai vienas dalykas lydės bet kokį galimą konflikto scenarijų – užkaitę jausmai. Galima tai pavadinti ir kitaip: pikta, erzina, laabai nepatinka. Mintyse gali skambėti net žymiai grubesnės frazės.
Nors savo pasirinktą žmogų mylime, bet būtent dėl kai kurių pasikartojančių situacijų galime sprogti pykčio apimti. Būtent šie “įkaitę” jausmai ir suteikia konfliktui tą nemalonų skonį. Ne tema mus erzina, o jausmas mus slegia. Todėl čia gerai dar iki konflikto su savimi susitarti, kaip elgsitės, jeigu įtampa bus didelė. Pasiklauskite savęs, pasižiūrėję į jau jūsų gyvenime buvusius konfliktus, ar jūsų elgesys konflikto metu jums tiko ir patiko. Gal kaip tik pasakėte tai, ko geriau net nereikėjo, gal nutilote, o reikėjo pasakyti, o gal tyla buvo labai pikta (viduje skambėjo frazės “ir nieko tau nesakysiu, ir nenoriu daugiau su tavimi turėti reikalų”). Čia tinka viena svarbi taisyklė: tik ramūs žmonės gali susitarti. Tik nepamirškite, žmogus, su kuriuo kilo konfliktas, turi žinoti ir apie jūsų jausmus, ir apie jūsų įtampą. Nors jos nebūtina išlieti pačiu grubiausiu būdu, bet apie ją galima pasakyti.
Konfliktas – sudėtinė gyvenimo dalis
Jei vengiate konflikto, vengiate ir gyvenimo. Prieš kelis dešimtmečius senosios animacijos herojus katinas Leopoldas pasakė garsiąją frazę “vaikai, gyvenkime draugiškai”. Geras palinkėjimas, bet ne vienam jis tapo ir gyvenimo vidiniu barjeru. Mes pradėjome rinktis įtampos situacijose vengti nepatogių frazių, pastabų ar aštresnio pokalbio. Tik čia reikia pirmiausia sau nuoširdžiai atsakyti – ar tokiu būdu santykiai tikrai liko draugiški? Greičiausiai jie tapo tylesni. Ne viskas pasakyta, o mintyse sunkios mintys ar aštrios frazės toliau skamba. “Tai kas tau yra?” pastabesnis žmogus gali jūsų paklausti. Jei visgi vengiame konfliktų, greičiausiai atsakymas bus paprastas – “nieko”, ar net pasaldintas “ai, viskas gerai”.
Jaunoji karta vieno susitikimo metu pasakė, kad paskutiniu metu pradėjo plisti net naujas gyvenimo stiliaus požiūris, kurį anglų kalba galima išreikšti taip: “only good wibes”. Pabandykime tai išversti taip: tik geros natos. Toks nuolat lydintis pozityvumas. Turime pripažinti, kad konfliktų kupiname pasaulyje tikrai norisi turėti sau jaukų ir saugų kampą, žmones, su kuriais lengva ir gera.
Deja, tai tik trumpalaikių santykių receptas. Nes konfliktas – sudėtinė gyvenimo dalis. Pabandykite pasitarti su draugais, ką valgysite šiandien pietums. Pasitarkite su bendrakeleiviais, kelintą valandą kelsimės rytoj, kad apžiūrėtumėme miestą, paplanuokite su šeima savaitgalį. Tai nereiškia, kad automatiškai mes keliaujame prie didelės įtampos. Tai reiškia, kad mes nesame vienodi. O tai reikės derinti, ir daryti tai nuolat.
Kai priimi nuostatą, kad su konfliktais viskas yra tvarkoj, nustoji vengti žmonių. Tikslas gi nėra nugalėti, tikslas – rasti bendrą sprendimą. O būtent tada ir pamatai, kokie žmonės tave supa, kaip laikomės žodžių, kaip lengvai pasakome, ką norime pasakyti, galiausiai kaip saugome santykius.
Vienas lietuvis ne vienus metus jau gyvenantis Singapūre pasakė štai ką apie Lietuvą: “tik nuvykęs į pietų šalį pamatai, kad metų laikai yra gražu. Vasara, ruduo, žiema pavasaris”. Panašiai ir su santykiais. Tinkamai išspręsti konfliktai mums leidžia ne tik laisvai jaustis ir gyventi, jie leidžia mums ir augti. Santykiuose kartais bus “ruduo”, o kartais – žiemos šalčiai. Bet pavasaris vis tiek ateis.