Man buvo keista atrasti, kad Žemaitė baigė kelionę šioje žemėje gruodžio 7 dieną, būdama 77 metų, Marijampolėje. Peršalo, kai važiavo autobusu iš Kauno į Marijampolę, o tada – plaučių uždegimas. Pasirodo, autobusas sugedo, naktį teko praleisti šaltai. Ne, ne ši istorija mane visgi “kabina”, nors gruodžio 7 diena man svarbi.
Julija (toks jos tikrasis vardas) įsimylėjo 30 metų jaunesnį vyrą Konstantiną. Va čia tai jau istorija. Nuolat rašė kurį laiką vienas kitam laiškus, siuntė dovanas. O baigėsi štai kaip – Konstantinas susituokė su Žemaitės dukra Juze. Hmm, kaip tai stipru. Keista. Bandau tik įsivaizduoti, kad tai turėjo būti nelengva to meto visuomenėje, kai moteris myli ir tai parodo jaunesniam vyrui. Įdomu, ką Žemaitė darė su tuo vidiniu skausmu, kai visgi meilė neperaugo į partnerystę? Nors kaip ir simboliškai jis liko “šeimoje”. O Konstantinas dar kartu rodė dėmesį ir Žemaitės anūkei Elzei. Konstantinai, tu įsimylėjai trijų kartų moteris iš vienos šeimos?
Gal visgi man stipriausia jos istorija yra ši – pradėjo rašyti būdama tik 50 metų. Ir jos literatūrinis kelias tik dar labiau sustiprėjo, net kai ji turėjo į amžiną atilsį išlydėti savo vyrą. O su juo kelis dešimtmečius kartu ūkininkavo. Čia aišku kartu irgi gerai susidėjo aplinkybės. Kelmės krašte susipažino su patriotu Povilu Višinskiu, kuris ir knygų suveikdavo nelegalių, ir su įdomiais žmonėmis supažindindavo (Šatrijos Ragana, Gabrielė Petkevičaitė-Bitė..). Nors visgi ne kiti žmonės, o pats nusprendi kažką išbandyti naujo, pradėti. Ir pradėjo, nuo apsakymo “Rudens vakaras”. Tada ir pasirinko slapyvardį, kurį mes dabar žinome (užmaskavo Juliją Žymantienę, tapo Žemaite). Kas man čia labiausiai patinka, tai, kad pagrindinis motyvas bandyti ir auginti savyje rašytoją, buvo … patirtas vidinis džiaugsmas rašyti.
Čia turbūt ir yra pagrindinė dalis mūsų gyvenime – surasti sau tą veiklą, kur nesvarbu, ką kiti galvoja, tau pats procesas kelia džiugesį. Aišku, tuo laikotarpiu rašyti moteriai buvo ne tik džiugesys, bet ir drąsa. O kad drąsi buvo, parodė ir jos santuokos pavyzdys. Ji gi iš bajoriškos giminės, o vyrą pasirinko iš žemesnio luomo (Laurynas Žymantas buvo baudžiauninkas). Tėvai šiai santuokai prieštaravo. Jūs turbūt neįsivaizduojate, ką reiškė tuo metu prieštarauti tėvų valiai… Nors santykiai tarp Lauryno ir Julijos Žymantų nebuvo lengvi.
Nežinojau šių istorijų, kažkaip visgi mokyklinė programa atgrasė mane domėtis mūsų šalies literatų gyvenimais. O pasirodo, tai tikrai įdomios istorijos. Man dar vis įdomu daugiau suprasti ir sužinoti lenkų kalbos vietą mūsų literatų ir kitų garsenybių gyvenime. Žemaitę mama irgi mokė lenkų kalbos, nes ji šią kalbą labai gerbė. Pala, vaikystėje šeimoje būtent skambėjo ši kalba. O jūs norėtumėte išmokti kalbėti lenkiškai?