Tą gruodžio popietę Psichodramos Arbatinėje kvepėjo cinamonu ir paslaptimi. Pro langus krito paskutiniai lapai, o viduje... viduje Kalis ruošė kažkokią ypatingai paslaptingą arbatą, retkarčiais žvilgčiodamas į vieną iš savo septynių kalendorių.
"Šiandien kažkokia ypatinga diena?" – pasiteiravo Mopsis, vos įžengęs pro duris su glėbiu naujų stalo žaidimų iš savo PsichoMobilio.
Kalis tik paslaptingai šyptelėjo, kaip visada, kai žinojo kažką įdomaus: "Milton'o H. Erickson'o gimtadienis..."
"Į protokolą!" – automatiškai sušuko Panka, jau traukdama savo auksuotą protokolų knygą.
Vupekas, kuris iki tol tyliai vartė kažkokį mokslinį žurnalą, kilstelėjo antakį: "Įdomu, kad prisiminėt..." Ir tada, kaip dažnai nutinka mūsų Arbatinėje, kai Kalis užplikina savo ypatingosios arbatos, įvyko kažkas nepaprasto. Pro duris įžengė vyriškis violetine eilute, pasiremdamas lazda. Jo akys spindėjo tokia šiluma, kad net Panka užmiršo protokoluoti.
"Ar galiu prisijungti prie jūsų arbatos?" – paklausė jis švelniu, raminančiu balsu.
"Žinoma! Aš – Mopsis, keliaujantis psichologas!" – pirmasis atsipeikėjo Mopsis, jau tiesdamas ranką svečiui. "O jūs..."
"Milton'as," – nusišypsojo svečias. "Tiesiog Milton'as."
Panka, jau spėjusi atsipeikėti, neištvėrė: "Bet jūs... jūs negalite būti... ar galite?"
"O kodėl gi ne?" – ramiai atsakė Milton'as, gurkšnodamas Kalio arbatą. "Juk čia – Psichodramos Arbatinė. Čia viskas įmanoma..."
"Bet jūs... jūs išgydėte save nuo polijo!" – staiga išpyškino Vupekas, akimirką pamiršęs savo įprastą skepticizmą. "Ir spalvų aklumą įveikėt, ir kalbos sutrikimą..."
Milton'as švelniai nusišypsojo: "Kartais didžiausi mokytojai yra mūsų pačių apribojimai. O hipnozė... ji nėra magija. Ji yra būdas padėti žmogui atrasti savyje tai, ko jis net nežinojo turįs."
Mopsis, vis dar bandydamas suprasti situaciją, pasiteiravo: "Bet kaip? Kaip jūs padėdavote žmonėms?"
"Papasakosiu jums istoriją..." – pradėjo Milton'as, ir jo balsas tapo dar švelnesnis. "Kartą pas mane atėjo mergaitė, kuri nemokėjo rašyti raidės 'R'. Vietoj to, kad mokyčiau ją rašyti, paprašiau... piešti virves. Įvairias virves. O kai ji jau mokėjo piešti visokiausias virves..."
"Ji suprato, kad raidė 'R' yra tiesiog tam tikra virvė!" – staiga sušuko Mopsis, jo akys nušvito.
"Būtent," – linktelėjo Milton'as. "Kartais tereikia pakeisti istoriją, kurią pasakojame sau."
Panka jau buvo pamiršusi savo protokolą: "O tas violetinis kostiumas... ar tai irgi..."
"Mano pacientai dažnai būdavo labai įsitempę," – paaiškino Milton'as. "Violetinė spalva ir keisti dalykai padėdavo jiems atsipalaiduoti. Juk sunku išlikti įsitempusiam, kai priešais tave – žmogus violetiniame kostume, ar ne?"
Kalis tyliai įpylė dar arbatos, o Vupekas pagaliau neištvėrė: "Bet jūsų metodai... jie tokie neįprasti! Kiekvienas pacientas gaudavo unikalų gydymą, pritaikytą būtent jam..."
"Nes kiekvienas žmogus yra unikalus," – paprastai atsakė Milton'as. "Nėra dviejų vienodų saulėlydžių, nėra dviejų vienodų sniego pusnių, ir nėra dviejų vienodų žmonių. Kodėl turėtų būti du vienodi gydymai?"
Ir tada, kaip dažnai nutinka mūsų Arbatinėje po Kalio arbatos, visi pradėjo... sapnuoti. Ar bent jau jiems taip atrodė. O kai pabudo, Milton'o jau nebebuvo. Tik ant stalo gulėjo violetinė plunksna ir raštelis:
"Geriausi mokytojai yra tie, kurie parodo mums, kad stebuklai slypi mumyse pačiuose." Panka, žinoma, tą raštelį įtraukė į protokolą. Numeris 458, jei kam įdomu.
