Tą gruodžio 27-osios rytą Psichodramos Arbatinėje tvyrojo tirštas rūkas, kuris pro langus atrodė tarsi mistiškas šydas, gaubiantis visą pasaulį. Šilta žiema paliko savo pėdsakus – vietoj sniego pusnių matėsi tik drėgna žemė ir nusiminę medžiai, ilgesingai žvelgiantys į pilką dangų.
Mūsų gerasis Mopsis, vos įžengęs pro duris, nusipurtė nuo apsiausto rūko lašelius. Vupekas, kaip visada elegantiškas ir preciziškas, jau sėdėjo prie savo įprasto stalo, studijuodamas kažkokį seną foliantą. Panka, mūsų nepamainomoji sekretorė, kaip tik ruošėsi pradėti 459-ąjį protokolą apie centro neatidarymą, kai staiga...
Kalis, tas paslaptingasis praktikantas, tyliai įslinko pro duris, nešinas senoviniu voku. Vokas buvo pagamintas iš storo, kreminės spalvos popieriaus, o ant jo puikavosi raudonas antspaudas su keistais runų ženklais.
"Laiškas... iš Tolkieno," – tyliai ištarė Kalis, padėdamas voką ant stalo.
Vupekas pakėlė antakį: "Empiriškai neįmanoma. Profesorius Tolkienas..."
Bet nespėjo jis užbaigti sakinio, kai Mopsis jau čiupo voką ir atsargiai jį atvėrė. Viduje gulėjo laiškas, parašytas elegantišku, bet šiek tiek drebančiu braižu:
….
Dearest Friends of the Psychodrama Teahouse,
In these peculiar times, when the world seems to have forgotten the magic of snow and winter brings more fog than frost, I found myself thinking of your extraordinary establishment. Tales of your wonderful gatherings have reached even the distant shores of time.
The North Polar Bear, who occasionally visits your Teahouse (though you might know him by a different name), has told me of your warm hearts and healing words. He particularly enjoys your special brew of tea, which, he claims, makes even the greyest day sparkle with hope.
May your teacups never empty, and may your hearts stay as warm as the hearth in Bag End.
Your friend in stories,J.R.R. Tolkien
…..
Panka iškart griebėsi protokoluoti: "Punktas 47.5: Gautas laiškas iš literatūrinės dimensijos..."
"Bet kas jį parašė?" – svarstė Vupekas, jau traukdamas lupą detalesnei analizei.
Kalis tik šyptelėjo ir ėmėsi ruošti savo ypatingosios arbatos. Jo akys žiburiavo tokia paslaptinga šviesa, kad visi nejučia susižvalgė...
O tada, kaip dažnai nutinka mūsų Arbatinėje, visi suprato – nesvarbu, kas parašė šį laišką. Svarbu ta magiška akimirka, kai keturi skirtingi žmonės, gurkšnodami arbatą rūkanotą gruodžio rytą, patikėjo stebuklais.
Laiško vertimas į lietuvių kalbą:
Brangieji psichodramos Arbatinės draugai,
Šiais keistais laikais, kai pasaulis, regis, pamiršo sniego magiją, o žiema atneša daugiau rūko nei šalčio, pagalvojau apie jūsų nepaprastą įstaigą. Pasakojimai apie jūsų nuostabius susibūrimus pasiekė net tolimuosius laiko krantus.
Šiaurės poliarinis lokys, kuris kartais lanko jūsų Arbatinę (nors jūs jį galbūt pažįstate kitu vardu), papasakojo man apie jūsų šiltas širdis ir gydomuosius žodžius. Jam ypač patinka jūsų ypatingoji arbata, kuri, anot jo, priverčia net pilkiausią dieną suspindėti viltimi.
Tegul niekada neištuštėja jūsų arbatos puodeliai, ir tegul jūsų širdys išlieka tokios pat šiltos kaip židinys Begendo urve.
Jūsų draugas istorijose, Dž. R. R. Tolkienas
Įdomūs faktai:
- Tolkienas buvo žinomas savo kalėdiniais laiškais, kuriuos rašydavo savo vaikams Kalėdų Senelio vardu nuo 1920 iki 1943 metų.
- Šiaurės poliarinis lokys buvo dažnas Tolkieno kalėdinių laiškų personažas, žinomas dėl savo nerangių nuotykių.
- Arbatinės laiške galima įžvelgti aliuziją į Tolkieno pomėgį arbatai – tarp hobitų arbatos gėrimo rituališkumas yra svarbi kultūros dalis.
